MILIJONAI [MALIK] BAIGTA

1.25 Parašas

-Zayn? - ieškodama vaikino po namus vaikštau. Tačiau namuose tylu. Garsiai užtrenkiau darbo kambario duris, kur vaikino neradau. Nu po velniais kur jis?

Šuo sekė paskui mane kaip uodega.

Nusileidžiu laiptais į apačią ir išeinu į lauką. Lauke švietė saulė. Vis dėl to jau pavasario galas ir jau šiuo metu Sietle yra gan daug šilumos.

-Vėl rūkai? - pamačius vaikiną ant kėdes sėdinti su rankose cigaretė paklausiu.

-Man reikėjo atsipalaiduoti.- jis iš kart pradeda teisintis. Paskutinės savaites mūsų gyvenimo keistos. Zayn grįžta vėl, vėlai namo. Jis būna dažnai piktas, susierzinęs. Nebėra to, kad mes kalbėtume ar kartu kažkur eitume.

-Nori pasikalbėti? - paklausiu, bet jis greit pakyla nuo kėdes.

-Neturiu, apie ką su tavimi kalbėti.- jis greit pasakė ir dingo iš kiemo trenkdamas garsiai namo durimis.

Giliai įkvėpiu šviežio oro. Bandymą nuraminti save ir savo protą.

Prabuvau ramiai pora minučių kol išgirdau išvažiuojančio automobilio. Nuostabu, ir taip visada!

<...>

Verčiau vaikino stalčiaus ieškodama, kažko kas man pasakytu kas yra jam. Vienas aplankas mane sutrikdė.

-Skyrybų dokumentai.- mano akys išsiplėtė, o burna prasižiojo iš nuostabos. Nieko nelaukusi surenku Zayn numeri, bet jis atmeta skambuti. Nieko nelaukusi pagrėbiau šiuos dokumentus. Susiradusi taksi numeri išsikviečiau jį ir išėjusi iš namų lauko jo. Rankos drebėjo kaip ir širdis.

Negi Zayn nori ? Negi jis manęs nemyli?Po velniais Malik kas tu per žmogų.

Išlipusi iš taksi padaviau vairuotojui dvidešimt svarų ir nieko nelaukus nuskubėjau į biurą.

-Kur Malik? - nieko nelaukus paklausiu jo naujos sekretores.

-Ponas Malik, savo kabinete.- ji greit pasako ir norėjo skambinti Zayn.

-Net nebandyk skambinti ir pranešti, kad aš esu čia.- greit nubėgu į jo kabinetą.

-Alissa? - Zayn veide matėsi nuostaba, kai vos atsidarius durims įkritau į kabinetą.

-Zayn, nieko nenori man papasakoti? - stebiu ji.

-Ne?

-Ar tikrai? - paklausiu dar kart.

-Tikrai! Kas čia per kaltinimai? - jis paklausė manęs vėl.

-Tuomet kas čia? - numetu dokumentus ant stalo. Vaikinas vos pamatęs juos visas perbalo.

-Aš ..- nutraukiau jį.

-Šlykštus esi. Jei manai, kad gali taip daryti man už nugaros. Tikriausiai nori, kad pasirašyčiau.- garsiai su sarkazmu nusijuokiu.

-Ką tu čia kalbi?

-Manai, esi toks gudrus, kad sugebi čia viska slėpti?

-Ko lendi, kur tau neleidžiama? - jis pagrėbė mane už rankos, ją suspausdamas savo gniaužtuose. Jaučiu, kad mano ranka tuoj bus mėlyna.

-Paleisk.- suurzgiu.

-Pati kalta.- jis iškelia mano abi rankas į viršu.

-Tu šlykštus.- bandau išsilaisvinti iš jo gniaužtų.

-O ko tu tikėjaisi? Kad mylėsiu tave? Ir mes gyvensim laimingai? - jis juokėsi. -Kam tu man reikalinga jei negali, net turėti vaiku.- jis juokėsi. Jaučiu, kad tuoj pradėsiu verkti.

-Nekenčiu tavęs, nekenčiu.- sulenkusi dešinį kelis trenkiau jam į tarpukoji. Nieko nelaukusi sugrėbiau tušinuką ir pasirašiau dokumentus.

-Esi šlykštus iki negalėjimo. - greit išėjau iš kabineto.