Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Su Mildred einame per sodą. Net per baltą šydą užuodžiu nuostabiai kvepiančias gėles. Karalienės rūmų kieme jau stovi beveik visa karališkoji sargyba. Kažkur tarp jos sargybinių yra ir tas, kuris bus mano asmeninis sargas, kuris nuo manęs nenuleis akių ir nesitrauks nė per žingsnį. Tam, kad daugiau niekas manęs nebenuskriaustų ir nebesužalotų. Nežinau, ar tas žinojimas guodžia, ar gąsdina. Esu pripratusi gyventi visiškai viena. Bet gal šalia turėti kitą žmogų man nepakenks?
Mildred ištiesusi parankę padeda man eiti per žalią ir suvešėjusį rūmų kiemą, kuriame dabar yra suėjusi visa sargyba, kadangi nuo pat šio ryto man skauda dešinę koją. Nežinau, kas negerai. Bet jaučiu, lyg joje dabar būtų susikaupusi visa tamsa, kurią jaučiu pastaruoju metu. Mes iš lėto einame per sargybinių vorą, kurioje visi sargybiniai stovi sustingę ir paklusnūs. Svarstau, kam visa tai. Mildred sako, kad taip sugalvojo karalienė tam, jog aš pasijusčiau geriau. Karalienės kol kas čia nėra. O aš nežinau, ar dėl jos pastangų jaučiuosi geriau. Jaučiu, kad nuo tiek veidų man ima svaigti galva. Net kai akis dengia baltas šydas.
- Jau mačiau jūsų naująjį sargybinį, - sako Mildred. Jos balsas skamba keistai. Mergina tvirčiau suima mano ranką. - Atrodo, kad jis... visai tinka šiam darbui.
Aš tik kažką neaiškiai numykiu. Tada pamatau, kaip iš priešingos pusės tuo pačiu keliu priešais mus ateina karalienė, pakeliui besisveikindama su aukštesnio rango sargybiniais. Ji vilki ploną ir plevenančią melsvą suknelę, kuri įdomiai kontrastuoja su jos ugniniais plaukais. Šalia jos pastebiu einantį vyrą, vilkintį metalo spalvos sargybinio uniformą - tokią, kaip ir visų kitų. Bet jau žinau, kas jis. Mūsų keliams susidūrus karalienė man globėjiškai nusišypso, tada švelniai mane apkabina.
- Kalipse, mieloji, kaip gera tave matyti. - Žalsvos karalienės akys tyros ir atviros. Ji nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir jos šypsena dar paplatėja. - Matau, kad judvi su Mildred apturėjote malonų rytinį pasivaikščiojimą sode?
Aš linkteliu ir nusišypsau, tikėdamasi, kad karalienė mato mano šypseną. Man daug kainuoja ją rodyti. Tada pažvelgiu į Mildred.
- Taip, jūsų didenybe, buvo... malonu.
Atrodo, kad Mildred stengiasi žiūrėti bet kur, tik ne į šalia karalienės stovintį sargybinį. Aš irgi vengiu į jį žiūrėti, nors ir jaučiu į save įsmeigtą jo žvilgsnį. Tuomet karalienė atskrenkščia ir mostu parodu į šalia savęs stovintį vyrą.
- Kalipse, brangute, radau tau tobulą saugotoją. Susipažink, su savo asmeniniu kareiviu, - sako ji.
Sargybinis tvirtai ir ryžtingai ištiesia man ranką ir aš pirmą kartą pažvelgiu į jį. Sargybinio uniforma ant jo tvirto ir stuomeningo kūno stovi kaip nulieta. Prie šono tviskantis kardas suteikia jam tik dar labiau grėsmingumo. Jo kiek susivėlę plaukai juodi kaip nakties dangus, akys taip pat juodos, primenančios dvi beribes prarajas. Jo oda šviesi, o skruostikauliai išsišovę, tik paakiuose pajuodę maišeliai, rodantys bent kelias bemeiges naktis. Jo žvilgsnis smeklte smelkia kiaurai mano kūną. Jis smalsus ir kažkoks entuziastingas.
