Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Ups! Gambar ini tidak mengikuti Pedoman Konten kami. Untuk melanjutkan publikasi, hapuslah gambar ini atau unggah gambar lain.
Dienos virto savaitėmis, savaitės – mėnesiai, o mėnesiai idiliškai bėgo toliau Nakties karalystėje. Buvau beveik visuomet apsupta draugų, turėjau mylimąjį šalia, o gyvenime nebebuvo nė vieno rimto rūpesčio – ar galėjo būti kas nors geriau? Jau spėjau priprasti prie gero, tobulo, o dar ir tikro gyvenimo, kuris su kiekviena diena, nors ir tamsoje, man atrodė vis geresnis ir geresnis. Nenorėjau, kad viskas baigtųsi. Žinojau, kad viskas ir neturi baigtis.
Marija su Žana pastaruoju metu dažnai pas mane svečiuodavosi, ir taip jau sutapdavo, kad kai jos ateidavo, pas mane visuomet būdavo ir Aleksandras. Iš pradžių man buvo keista, kad ne tik aš, bet ir Aleksandras – du nemirtingi ir savo kraujo linijos niekad negalėsiantys pratęsti galingieji – buvome tokie artimi ir taip mylėjome būsimą raganaitę, kuri kol kas vis dar tebuvo vaikas. Šis artumas tarp manęs ir Žanos jau užsimezgė pačią pirmą mūsų susitikimo dieną – tada, kai ją prikėliau ir numirusiųjų, o su Aleksandru jiedu irgi atrado kažkokį ryšį, kurio nesupratome nei aš, nei Marija, nei dar kas nors kitas, stebintis karalystės kūrėjo ir joje gimusio vaiko ryšį. Bet kai Marijai norėjosi ramybės ar papildomo laisvo laiko, Aleksandras visuomet ją ragindavo palikti pas mus, aš, žinoma, sutikdavau, o Marija taip ėmė vis labiau pasitikėti jo didenybe ir netrukus oficialumas iš jos tono kalbant su vyru visai dingo.
Toks buvo ir tas lemtingas vakaras. Buvo pilnatis, tad Marija buvo išėjusi kartu su savo draugėmis prie jūros, o Žaną paliko mums. Tai buvo ramus vakaras. Švietė mėnesiena. Židinyje jaukiai traškėjo liepsna. Žana buvo Aleksandro rankose, o aš ramiai sėdėjau ir į juos žiūrėjau, įsivaizduodama, kaip atrodytų mano pačios vaikas, bet visai nesikrimsdama dėl to, jog to niekada nepatirsiu. Bet tai ramybė nebuvo lemta išlikti. Ją nutraukė beldimas į duris.
Aleksandras klausiamai pažvelgė į mane. Aš nuėjau atidaryti durų. Už stovėjo Dimianas. Jo veido išraiška atrodė nerimastinga.
- Labas, Dimianai, ar kas nors nutiko? – sunerimusi paklausiau.
Dimianas vilkėjo savo juodąją uniformą, o rankose laikė Aleksandro galiomis įkrautą kardą.
- Ar Aleksandras čia?
Linktelėjau ir įleidau jį į vidų.
- Nežinau, kas nutiko, bet tavo galios tiems parazitams nebeveikia, - baimės kupinu balsu pradėjo Aleksandrui pasakoti Dimianas. – Bandėme juos paspirti, nudaužti, bet niekas nebepadeda. Nežinau, dėl ko visa tai.
Aleksandro akys iš baimės išsiplėtė. Jis atsistojo ir ištiesė man Žaną.
- Imk mergaitę, - pasakė jis. – Aš einu pažiūrėti, kas ten nutiko.
Susiraukiau.
- Ne, tai aš eisiu pažiūrėti, kas nutiko. Juk ten mano magija.
Pradėjome kivirčytis. Galų gale Dimianas atsiduso ir patikino, kad jis pasirūpins Žana. Su Aleksandru nuėjome prie vartų.
