Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Mes ėjome tamsiu koridoriumi, o jo gale vis matėsi šviesa, tačiau prie jos priartėjus paaiškėdavo, kad tai tik veidrodžių sukeltas šviesų žaismas. Netrukus išėjome ten, kur buvo vien veidrodžiai ir daugybė į skirtingas puses vedančių kelių. Girdėjome, kad raganos šaukia mums iš paskos, matėme jų mūsų pusėn paleistus kerus. Staiga Dimianas sustojo. Aš atsigręžiau į jį.
- Kas nutiko? – paklausiau.
Dimianas susiraukė ir pažiūrėjo už savęs. Tada mostelėjo man eiti toliau.
- Eik, eik, - sušnabždėjo jis. – Aš nukreipsiu jų dėmesį.
Bandžiau sugriebti jo ranką.
- Palauk, Dimianai, mes negalime išsiskirti, turime būti išvien!
Bet jis jau apsisuko ir ėjo atgal. Aš sunkiai atsidusau ir pažvelgiau į priekį. Dabar ne laikas trauktis, nes nebėra kur. Pradėjau eiti priekin. Veidrodžiai ir keliai vis nesibaigė, o aš neįsivaizdavau, ar einu tuo keliu. Už nugaros girdėjau šurmulį, bet atrodė, kad nuo jo tolstu, arba jis tolsta nuo manęs.
Po kelių ėjimo minučių priėjau šviesas duris. Pagaliau, pamaniau. Pagaliau jas radau. Iš lėto atsargiai jas pravėriau, nes neįsivaizdavau, kas už jų laukia. Žengiau žingsnį į vidų. Čia buvo šviesu, tik vėsoka. Pamačiau viengulę lovą. Išgirdau kažkieno riksmą už nugaros, o apyrankė ant mano riešo netrukus įkaito. Bet aš negalėjau atitraukti dėmesio nuo to, ką dabar išvydau.
Lovoje gulėjo mergaitė. Ji buvo labiau panaši į mane, tad iš karto supratau, kad tai ji, tai šventoji, kurios ieškojau. Tuo pat metu mano širdį užplūdo ir palengvėjimas, ir dar didesnis nerimas. Mergaitės plaukai buvo šviesūs, o akys – rausvos, kaip ir mano, jos žvelgė tiesiai į mane, tik nesupratau, ar ji išvis ką nors suvokė, atrodė tokia nuo visko nutolusi. Ji buvo apklota iki pat kaklo, bet vis tiek mačiau, kokia ji smulki, kokie paraudę jos akių baltymai, beveik susiliejantys su rainelės spalva. Jai veikiausiai buvo maždaug aštuoneri, bet atrodė tokia mažutė ir tokia išsekusi, kad priminė penkerių metų vaiką.
Ji pakėlė liesą išblyškusią rankutę ir parodė į mane. Supratau, kad neatrodau kaip žmogus, atrodau tik kaip šešėlis, tad iš lėto nusiėmiau kaukę. Bet išvydus mano veidą mergaitės veido išraiška nepasikeitė. Aš mažais lėtais žingsniais pradėjau eiti link jos lovos.
- Viskas gerai, - tyliai murmėjau. – Aš atėjau tavęs pasiimti. Matai? Aš tokia pat, kaip ir tu. Pažadu, viskas bus gerai, tavęs čia nepaliksiu. Žinau, kad jautiesi labai prastai ir nesveikuoji, bet aš parsivesiu tave namo, kur tau bus daug geriau.
Mergaitė neatsakė ir niekaip neparodė suvokusi, ką jai sakau. Ji tik žiūrėjo į mane savo pernelyg didelėmis rožinėmis akimis. Jos lūpos buvo siauros ir pamėlynijusios. Kai švelniai suėmiau ją per liemenį ir per kojas, ji nesipriešino, tad aš lengviau atsikvėpiau.
