Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Iš Nakties karalystės Aleksandras pagaliau vėl išvyko praėjus lygiai parai – siaubingai, neįsivaizduojamai kankinamai parai, per kurią spėjo prisigalvoti baisiausių dalykų apie tai, kas dabar daroma Kalipsei ir ką jai tenka iškęsti. Jis pats nesuvokė, kaip susilaikė išbuvęs vietoje ir kaip sugebėjo išvis sugalvoti kokį planą, bet dabar, naktį apgraibomis eidamas per prie pat rūmų esančias gyvenvietes ir rinkdamasis valstietiškus rūmus tai iš šen, tai iš ten jis turėjo pripažinti, kad planas geras. Ir velnias pats pasprings savo seilėmis, jei jis neišdegs.
Nusprendė kuo mažiau naudotis savo galiomis ir dabar, kad jau atsirado čia, eiti pėsčiomis. Turėjo sudaryti kuo paprastesnio žmogaus įspūdį, nors jau seniai, o gal išvis niekad nežinojo, ką tai reiškia. Žinojo, kad rizikuoja, tai žinojo ir kiti, bet nieko jam nesakė, nes žinojo, kad jokie žodžiai vis tiek jo apsisprendimo nepakeis. Jis žinojo, kad jie kankinama Kalipsė atskleidė jo vardą, o prisiminimais parodė žiežulai jo veidą, tai nespės jis įžengti kojos į žiežulos rūmus, kai jį nudobs. Jis tai suvokė ir su mirties idėja susitaikė, o visi kiti jam ne itin rūpėjo – juk visais kitais jis rūpinosi visą savo gyvenimą, savaime suprantama, po kiek laiko viskas natūraliai nustoja rūpėti. Eidamas per kiemus jis apgalvojo visus būdus, kuriais žiežula, pasitelkusi šventosios šviesiąsias galias, turėdama jo vardą ir žinodama, kaip atrodo jo veidas, galėtų jį nužudyti.
Mirties jis bijojo mažiausiai. Jam svarbiausia buvo išgelbėti Kalipsę.
Antgamtiška vampyro klausa ir patogiai slėpdamasis po priedanga Aleksandras nugirdo daugybę Adelanijos gyventojų pokalbių. Tarp daugybės vos vienas jam naudingas – žiežula ieško sargybinio šventajai. (Jo širdis suspurdėjo iš džiaugsmo – reiškė, Kalipsė gyva. Gal net sveika.) Rinks kažką iš karališkosios sargybos. Tad jis nukeliavo tiesiai pas karališkosios sargybos vadą – o kam eiti aplinkkeliais; tam nėra laiko – ir, pasitelkęs nedidelę savo vampyriško žavesio galią lengvai buvo priimtas į sargybinių gretas. Dabar teliko užkariauti raganišką žiežulos širdį.
Jis nemanė, kad teks laukti visą dieną, kol ji jį priims. Deja, jis negalėjo nieko paskubinti. Rūmuose niekas jo nepažino, ar bent jau nenužudė, tad bent tiek gerai. Jau buvo labai vėlus vakaras, beveik naktis, kai žiežulos kabineto durys atsidarė ir jam. Jis įėjo į vidų. Mandagiai pasisveikino. Žiežulos išvaizda jo nenustebino – baisūs raudoni plaukai, raganiška nosis, šaltos bespalvės akys. Neatrodė pikta. Bet ir žmogumi jos nepavadintum. Be to, Aleksandras geriau už kitus žinojo, kad žmonės ne tokie, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Jį išvydusi žiežula sustingo, nebegalėjo ištarti nė žodžio ir vieną siaubingą akimirką jis pagalvojo, kad ji jį atpažino, bet ne, ji tik buvo apkerėta jo išvaizdos, jo balso – ne todėl, kad žinojo, jog jis Tamsusis, o dėl to, kad jis jai kaip moteriai – kaip ir visoms kitoms – tiesiog atrodė be galo patrauklus vyras. O taip, jis pasistengė.
