Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! Ang larawang ito ay hindi sumusunod sa aming mga alituntunin sa nilalaman. Upang magpatuloy sa pag-publish, subukan itong alisin o mag-upload ng bago.
Pastiprinimas po kelių dienų tikrai pasirodė. Jį sudarė Fojis, Dimianas ir Rianonas. Bet jie pasirodė pernelyg akivaizdžiai ir Aleksandras mintyse ėmė keiktis. Jis negalėjo patikėti, kad tie nieko dorai atlikti nemoka. Lakstė stogais kaip pakvaišę, norėdami atitraukti Aleksandro dėmesį ir pranešti jam, kad jie jau čia, bet vietoje to juos pastebėjo Kalipsė ir dėl to ji ėmė tik dar labiau jaudintis ir bijoti. Negana to, jie rizikavo būti pastebėti ir kitų ten esančių raganų.
Kas pasirodo priešų laidotuvių metu jiems prieš pat nosį?
Kalipsė mostelėjo į besiplaikstančius šešėlius. Aleksandras ir taip žinojo, kas ten, bet vs tiek pakėlė galvą. Vieną akimirką norėjo apsimesti, kad nieko nemato, nes jei kartais ji į tuos šešėlius atkreips kokio kito žmogaus dėmesį, kils tikra sumaištis, kurios leisti jis negalėjo. Bet suprato, kad negali leisti jai galvoti, jog netenka sveiko proto. Jos emocinė sveikata ir taip tokia gležna. Ji ir taip savimi nepasitiki – ir tuo visiškai skiriasi nuo senosios Kalipsės – tad jis negalėjo situacijos dar labiau pabloginti. Tad patikino irgi matąs tuos šešėlius.
Velniai juos rautų.
- Einu, patikrinsiu, - pasakė jai Aleksandras.
Ir pasisuko eiti, bet girdėjo, kaip Kalipsė ėmė sekti jam iš paskos. Jis negalėjo jai to leisti, ji negalėjo pamatyti kitų. Kitaip jiems visiems šakės. Jis jai sakė ir vieną, ir antrą kartą, kad negalima eiti kartu, bet ji neklausė.
Jis sustojo ir atsisuko į Kalipsę, akimirką jam pasirodė, kad ji jo net išsigando. Bet taip tik pasirodė. Trečią kartą ji pakluso.
Atvykėlių trijulė nusileido ant žemės už rūmų ir priėjęs Aleksandras savo galiomis trumpam juos pradangino nuo nepageidaujamų akių.
- Negalėjot būti nė trupučio subtilesni? – piktai paklausė jis.
Trijulė dėvėjo savo uniformas ir visi atrodė kiek sunerimę, ypač Dimianas. Jis šiek tiek išėjo į priekį, o akies krašteliu išvydęs Kalipsę jis jau būtų puolęs eiti prie jos, bet tvirtas Aleksandro delnas įsirėmė į jo petį taip, kad vaikinas nebegalėjo pajudėti. Jo sodri tamsi oda nuo pastarųjų savaičių jaudinimosi buvo praradusi spalvą.
- Ne, Dimianai, - sudraudė jį Aleksandras. – Tu čia ne tam. Pirmiausia į Nakties karalystę pervesime vaiką.
Atrodė, kad Dimianas jam nepaklus ir ims per visą kiemą bėgti prie Kalipsės, ims ją į glėbį ir nyks iš čia kartu – ir Aleksandras dėl tokių minčių negalėjo jo kaltinti – bet galiausiai pasidavė ir nuolankiai nuleido galvą.
- Atleisk, - sumurmėjo. Vis dar save kaltino dėl to, kas nutiko tą naktį.
- Kada imsimės darbo? – nekantraudama paklausė Fojis. Jos paakiai buvo pajuodę, bet šiaip atrodė gerai nusiteikusi.
