Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Tamsusis leido man naudotis biblioteka, kada tik prireiks, ir per ateinančias dvi savaites aš joje praleidau tikrai labai daug laiko, nors vis dėlto labiau man patiko skaityti knygas apie šventuosius savo jaukiojo namelio svetainėje: dienos pabaigoje susirangydavau ant vienintelio, bet paties minkščiausio visame pasaulyje fotelio ir užsidegdavau mažą židinį, kurio linksmai traškančios melsvos liepsnelės jaukioje tamsumoje, prie kurios jau buvau labai gerai ir pripratusi, ir prisiderinusi, palaikė man nuotaiką. Skaičiau daugybę knygų ta tema tiek namuose, tiek Juodosios Pilies bibliotekoje. Ten neretai susitikdavau su Tamsiuoju, kuris, rodos, manęs ten ir telaukdavo, jis noriai atsakydavo į visus mano klausimus ir būdavo šalia, kai norėdavosi kompanijos, bet iškart pasišalindavo supratęs, kad dabar man jau reikia pabūti vienai.
Apie šventuosius sužinojau daugybę dalykų bei įdomybių, nors pagrindiniai man perskaičius vis daugiau knygų ėmė kartotis. Pirma, šventieji gyvena amžinai, jie negali susirgti ar mirti nuo senyvo amžiaus, nes paprasčiausiai nesensta, tačiau paprasta žaizda ar lemtingas dūris į širdį gali jam būti paskutinis. Antra, šventieji kuria šviesiąją magiją, kuri prieš amžių amžius turėjo būti tamsiosios magijos antidotas; deja, dabar tokią magiją geba sukurti tik Tamsusis; pastebėjau, kad visa Nakties karalystė sudaryta iš Tamsiosios magijos, todėl karalienė ir naudojosi manimi, kad ją surastų ir sunaikintų. Prižadėjau sau daryti viską, kas mano galioje, kad jai to padaryti nepavyktų.
Trečią, visoje karalystės istorijoje bei mitologijoje nebuvo atvejo, kad vienu metu pasaulyje gyventų daugiau nei vienas šventasis. Tokia buvo gyvenimo eiga – mirus vienam šventajam, gimsta kitas, ir niekaip kitaip.
Pačiuose pirmuosiuose rankraščiuose rašoma, kad pirmieji istorijai žinomi šventieji išgyvendavo net kelis tūkstančius metų; žinoma, jie turėjo daug priešų ir jiems grėsė didelis pavojus įvairiausiais aspektais, tačiau jie vis tiek nugyvendavo ilgą amžių. Chronologijai vis labiau artėjant prie manęs, trumpėjo ir šventųjų gyvenimo ilgis. Tūkstantmečius pakeitė amžiai. Ištisus amžius – vos vienas šimtmetis. Laikotarpis, apie kurį man pasakojo Tamsusis, kai jo buvusi mylimoji Izolda ėmė grobti šventuosius ir savintis jų magiją bei to paties išmokė savo dukrą, anūkę, proanūkę, toje chronologijoje buvo aiškiai matomas. Šventųjų gyvenimas prieš kelis šimtus metų sutrumpėjo iki paprasto apgailėtino mirtingojo amžiaus.
Chronologijos knygoje išvydau savo vardą – Sancta Calipse – ir visas mano kūnas nuėjo pagaugais. Tai buvo paskutinis knygos puslapis. Prie mano vardo buvo prirašyta tik gimimo data. Ji sutapo su prieš mane gyvenusios šventosios, kuri mirė sulaukusi vos septyniolikos, nes veikiausiai buvo tokia išsekusi nuo viso karalystėje patiriamo smurto, mirties metais. Man buvo dvidešimt vieneri ir aš vis dar gyva. Jei viskas klostysis taip gerai, kaip lig šiol, galbūt man nusišypsos nugyventi normalų šventajam skirtą amžių. Svarsčiau, kiek laiko gyventi norėčiau, kiek laiko atrodytų pakankamai, kad patirčiau visą gyvenimo džiaugsmą, malonumus ir nuskandinčiau patirtus kankinimus. Penki šimtai metų? Tūkstantis? Du tūkstančiai? Šie skaičiai man atrodė nesuvokiami, nes vien mano nugyventos dvi dekados jau atrodė turinčios pakankamai įvykių, kuriuos turint savo sąskaitoje negėda ir numirti...
