Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kitos dienos pusryčių metu man pranešus Dimianui apie tai, kad po kelių dienų mūsų abiejų laukia susitikimas su Tamsiuoju pilyje, jis neatrodė nei nustebęs, nei išsigandęs, tik kilstelėjo antakius, bet šiaip bandė mane nuraminti ir patikino, kad viskas bus gerai.
- Jis tikrai tavęs neišvarys, - sakė Dimianas. – Gal kiek pabars, kad įžeidei jo ego, gal atskaitys moralą ir pridės daugiau darbo...
- Aš ir taip jo turiu daug, - suirzusi įsiterpiau.
Dimianas nusijuokė.
- Na, taip. Bet tai ir būtų didžiausia bausmė, kurios galėtum už savo žodžius sulaukti. O šiaip... ar jis atrodė labai piktas?
Lėtai linktelėjau.
- Labai... Kaip manai, kodėl nori, kad mes ten eitume kartu?
Dimianas gūžtelėjo pečiais.
- Ateis laikas, pamatysim.
Tad atėjus pietų metui mudu atsidūrėme Juodoje pilyje, kur, kaip ir sakė, jau laukė Tamsusis. Taip, pilyje apskritai buvo tamsu, bet tamsiausias dalykas joje vis tiek buvo jis. Stovėjo nusisukęs į langą ir net išgirdęs mūsų žingsnius ir puikiai žinodamas, kad atėjome, neatsisuko.
- Sveikas, - pasisveikino Dimianas.
Tamsusis pasisuko šonu; pažvelgė į Dimianą. Jo žvilgsnis – kaip visada – buvo neįskaitomas. Jis linktelėjo draugui (ar galėjau juos vadinti draugais?) Mes stovėjome kitoje kambario pusėje, bet Dimianas žengė prie Tamsiojo ir atsistojo prie jo akis į akį, o aš kažkodėl negalėjau pajudėti, stovėjau kaip įkasta savo vietoje.
- Taigi... – vėl prabilo Dimianas; žinojau, kad jis bando pradėti kalbą ir viską išsiaiškinti, kad man nereikėtų to daryti. – Kodėl čia mus pasikvietei?
Tamsusis žvelgė Dimianui tiesiai į akis.
- Man pasidarė įdomus... mūsų šventosios sugebėjimas nugalėti mirtį... prikelti mirusiuosius gyvenimui... – Jo balsas buvo šaltas, dalykiškas. – Argi tavęs tai nedomina, Dimianai?
Dimianas nejaukiai pasimuistė.
- Žinoma, domina... Bet manau, kad tokiam stebuklui dar bus daug progų išvysti, jei tik leisi Kalipsei čia pasilikti...
Tamsiojo akys sužibo.
- Taip, bet ar nenori to išvysti dabar pat?
Mano širdis nusirito į kulnus, o visas kūnas tirpte nutirpo.
Dimianas susierzinusiai atsiduso ir užvertė akis į viršų.
- Rimtai? Nori tai daryti dabar? – jis neatrodė nė per pusę tiek išsigandęs, kiek išsigandusi buvau aš.
