Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Vaiko figūros, jo rankų judesių ir jo šventosios magijos vaizdai manęs neapleido visą naktį. Sapnavau tą beveidį vaiką, paskendusį rūke ir buriantį mažas Nakties karalystę griaunančias pabaisas ir nenorėjau nieko daugiau, kaip tik jį išgelbėti, nes jutau ne tik jo galią, bet ir prievartą joje, to vaiko skausmą.
Paryčiais pabudusi it įkasta apleidau savo šiltą guolį ir puoliau į Juodosios Pilies biblioteką. Karštligiškai perverčiau visas, ir skaitytas, ir neskaitytas knygas apie šventuosius, kol galiausiai suradau tą, kurioje buvo surašytos visų kada gyvenusių šventųjų gimimo bei mirties datos. Pasidėjau sunkią knygą ant stalo ir atsiverčiau paskutinį puslapį, tikėdamasi išvysti ką nors kitą, o ne tai, ką mačiau ją vartydama paskutinį kartą. Deja, man teko nusivilti. Knygoje tebuvo mano vardas ir gimimo data. Jokio kito puslapio, kuriame būtų parašytas mano gyvenimo metu gimęs šventasis, neatsirado.
Paskutinė teorija, kurią buvau sugalvojusi - kad gal mano apsigyvenimas Nakties karalystė mane taip ištrynė iš Adelanijos gyvenimo, kad magiškoji sistema paprasčiausiai palaikė mane mirusia, dėl to susidarė sąlygos gimti dar vienam švenatajam - žlugo. Bet tai ir nebuvo tokia protinga teorija - vaikas mano vizijose tikrai turėjo būti bent aštuonerių metų. O aš nakties karalystėje tepraleidau šešetą mėnesių.
Bet nesustojau ties viena knyga. Praverčiau jas visas, manydama, kad gal ne tik aš, bet ir Aleksandras, kažką praleidome, kažko nesužinojome, kas galėtų paaiškinti apie tai, kas dabar vyksta. Mano pastangos buvo bergždžios, o karštligiškas darbas - bevaisis. Po gerų keleto valandų taip mane surado Aleksandras - pusplikę, sėdinčią prie stalo, apsivertusią dulkėtomis knygomis ir susiėmusią rankomis galvą. Iš veido jis atrodė susirūpinęs, bet aš buvau dar labiau susirūpinusi.
- Kalipse, ką darai? - tyliai manęs paklausė jis.
Aš tik papurčiau galvą. Nuo nuovargio ir įrampos galva plyšo pusiau.
- Bandau surasti informacijos, - atsakiau. - Viskad taip nelogiška...
Jis priėjo prie manęs ir apkabino mane per pečius.
- Tai tik vizijos, - sumurmėjo. - Tik sapnai. Nepriimk jų už gryną pinigą.
Piktai pažvelgiau į jį.
- O kaip paaiškinsi tuos padarus, kurie mane nudegino? - dar pikčiau paklausiau.
Aleksandras kiek nuo manęs atsitraukė ir kietai sučiaupė lūpas.
- Neturiu tikslaus paaiškinimo, bet mano idėjos skamba racionaliau už tavąsias.
Sukryžiavau rankas į krūtinę ir intensyviai į jį įsižiūrėjau, bandydama jo kaukolėje pradeginti skylę, kaip man darydavo jis. Žinoma, nepavko.
