Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kitą rytą man baigus savo įprastinę ryto meditaciją Deimonas jau laukia prie mano kambario durų, o mane išvydęs nusišypso ir pasveikina. Atsakau jam tuo pačiu ir tuomet mes vėl einame į salę, tik ne didžiąją, o šiek tiek mažesnę, kur dažniausiai rūmų gyventojai pusryčiauja. Ilja jau sėdi prie stalo ir laukia, o mane pamatęs džiaugsmingai pamoja ranka. Aš prisėdu priešais jį ir vaikinas pastumia man lėkštę su maistu. Pradedu valgyti, bet tuomet pastebiu, kad Deimonas stovi man už nugaros ir intensyviai stebi visus ir kiekvieną, esantį mažojoje salėje. Atsisuku į jį. Net per šydą sargas jaučia mano žvilgsnis ir mūsų akys vėl suranda vienos kitas.
- Argi tu neprisėsi? - klausiu.
Deimonas žvelgia į mane nieko nesuprantančiu žvilgsniu.
- Kodėl turėčiau? Aš čia tam, kad jus saugočiau.
Kilsteliu antakį.
- Kad saugotum? Jei nevalgysi, neturėsi jėgų ir manęs apsaugoti.
Jis apstulbęs žvelgia į mane. Atrodo, kad apie tai jis visai nepagalvojo. Jis atsikrenkščia ir lėtai atsisėda šalia manęs. Pažvelgia į lėkštę maisto. Aš nusišypsau ir imu valgyti. Bet jis savo maisto taip ir nepaliečia.
- Tau reikia valgyti, - sakau. Ir tada jis pagaliau valgo. Bet tik šiek tiek.
Pažvlegiu į Ilja.
- Ilja, o kodėl tavęs čia nebuvo pirmomis dienomis po... po... Na, žinai.
Ilja linkteli, jo žvilgsnis šiek tiek sunerimęs.
- Taip, sancta Calipse, po jūsų dingimo karalienė tiesiog kitą darbą, o po to, kai jūs grįžote, man prireikė laiko parvykti į rūmus.
Suprantingai numykiu. Keista neprisiminti dalykų. Keista klausinėti žmonių apie tai, ką aš pati turėčiau žinoti. Keista, kai prote tiek daug skylių.
Deimonas vis žvalgosi aplink.
- Žinai, - prabylu. - Tau tikrai nereikia taip visų saugotis rūmuose. Čia gyvena vien karalienei ištikimi ir jai padedantys žmonės. Jei man ir kiltų koks pavojus, tai tik iš išorės.
Deimonas pasuka į mane galvą ir nusišypso puse lūpų.
- Tai mano darbas išsiaškinti, kuo galima pasitikėti, o kuo ne, - taria jis. - Palikite man dėl visko rūpintis, jūsų šviesybe. Ir mėgaukitės pusryčiais.
Dar akimirką žvelgiu į jį. Matau, kad jis suvalgė labai nedaug iš savo lėkštės, gal tik tiek, kad aš pasijučiau geriau, o ne dėl to, kad jis iš tiesų norėjo valgyti. Bet ir aš prarandu apetitą. Atstistoju, o paskui mane kaip įkastas taip pat atsistoja ir Deimonas. Atsisveikinu su Ilja.
- Eime į sodą, - sakau Deimonui. - Ten yra viena labai graži vieta, kur mėgstu burti. Norėčiau dabar ten apsilankyti.
Deimonas linkteli ir mes išeiname į lauką, keliaujame takeliu, kurį lydi nuostabaus grožio ir svaiginančio kvapo sodo gėlės. Prieiname įviją taką, į kurį aš pasuku, o Deimonas seka iš paskos. Sustoju įėjusi į nuo kitų atskirtą sodo vietą su nedideliu srauniu ūpokšniu, apsuptą aukštų krūmų ir spalvingų gėlių. Nusiimu šydą ir nusiaunu batus. Nors Deimonas neklausia, vis tiek atsakau į nebylų jo klausimą.
