Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Baigiantis nuodų karštinei – o tai suvokiau, nes pagaliau sugebėjau išsėdėti sąmonei neaptemus ilgiau nei penkias minutes – pas mane apsilankė Marija ir Žana. Turbūt prieš tai mano miegamojo duris buvo pravėrę ir daugiau žmonių, bet aš viso to tiksliai neprisiminiau, žmonių veidai man atrodė tik kaip sapno – baisaus, košmariško sapno – nuotrupos. Tamsusis vis dar buvo čia, šalia manęs, bet kai į vidų įėjo Žana nešina Marija, jis kiek atsitraukė, bet neišėjo iš kambario, gal tikėdamasis, kad užėjus dar vienam skausmo priepuoliui man jo prireiks.
Mane išvydusi Marija atrodė ir apsidžiaugusi, ir supykusi, bet abi šios emocijos pranyko lyg būtų nušluotos nuo jos veido, kai ji mano miegamajame išvydo Tamsųjį. Ji susidrovėjo, net nuraudo ir ištarusi tylų mandagų jūsų didenybe priėjo prie manęs. Norėjo mane apkabinti, bet išvydusi išbalusį veidą ir juodus paakius susilaikė; be to, Žana taip muistėsi ir verkšleno, kad Marija ir pati beveik negalėjo nusėdėti vietoje.
- Deive, kaip tu laikaisi?
Pavarčiau akis. Vėl tos pravardės.
- Laikausi, kaip ir atrodau, Marija. Bet ačiū, kad teiraujiesi. Ir kad atėjai... – mano akys nukrypo į jos rankose besimuistantį kūdikį. – Ar jai viskas gerai?
Marijos lūpos suvirpėjo.
- Manau, ji tiesiog pasiilgo tavęs...
Norėjau ištiesti ranką ir paimti mergaitę, bet neturėjau tam pakankamai jėgų.
- Atleisk, negaliu... – sušnabždėjau.
Marija liūdnai nusišypsojo.
- Viskas gerai... Judvi dar turėsite daug susitikimų.
Pažvelgiau į Tamsųjį, kuris dabar stovėjo sunėręs rankas už nugaros ir nusisukęs žiūrėjo pro mano kambario langą.
- Manau, kad jo didenybė galėtų paimti Žaną, kol tu čia, - pasakiau, intensyviai žiūrėdama jam į nugarą.
Tamsusis atsisuko, pažvelgė į kūdikį, tada į mane ir pirmą kartą per visą tą laiką jo akyse pasimatė susierzinimas. Tačiau jis atsakė:
- Žinoma.
Jis priėjo ir švelniai paėmė nerimastingąją Žaną iš nustebusios Marijos rankų ir grįžo į savo vietą prie lango. Nustebau dėl to, kad jis žinojo, kaip laikyti kūdikį; bet vėlgi man nebuvo ko nustebti – jam juk per keturis šimtus metų, tikriausiai visą tą laiką spėjo palaikyti galybę kūdikių. Šokiruota Marija atsisuko į mane ir aš nusišypsojau iš jos nuostabos.
- Taigi... kiek laiko praėjo nuo tada, kai aš..?
- Pabėgai vidury naktų niekam nieko nepranešusi ir papuolei tiesiai pražūčiai į nagus? – piktai paklausė Marija, bet supratau, kad ji buvo pikta dėl to, kad labai nerimavo dėl manęs. Ir aš tai žinodama pasijutau geriau.
