Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kelias prie pagrindinių vartų nuo namelio – mano namelio, vis dar negalėjau tuo patikėti, - jei nereikėjo praeiti per visą milžinišką bei tamsumoje ir šešėliuose paskendusią pilį, buvo lygus ir netolimas. Dimianas atėjo manęs pasitikti, kai spalvos už mano lango beveik nepasikeitė, bet pasikeitė visa kita – žmonių nebeliko nei ant kelio, nei pievose, nei pakeliui į pagrindinę aikštę, kuri, kaip išsiaiškinau vėliau pabendravusi su vietiniais vaikais, vieninteliais išdrįsusiais mane užkalbinti, buvo čia pat, gyventojai joje rinkdavosi ir kasdieną, ir per šventes. Netrukau suprasti, kad šių žmonių džiaugsmui ir pasitenkinimui nereikėjo nei preteksto, nei priežasties; jie paprasčiausiai džiaugėsi gyvenimu.
Atėjęs Dimianas atsinešė, kaip pats pavadino, man skirtą uniformą ir siūlė persirengti. Aš tik džiaugiausi gavusi progą persirengti savo purviną rausvą suknelę, nes kitos, kurią ketinau persirengti, nebeturėjau – ji liko kažkur Adelanijoje kartu su mano žirgu kompanionu. Visai nenustebau išvydusi, kad ji juoda – uniformą sudarė paprasta juoda palaidinė, kelnės ir švarkas iš keistos roplio odos, tokie patys tik daug storesnės odos auliniai batai, tvirtas diržas, kurį tinkamai panaudojus lengvai galima užmušti žmogų, bei didelis juodas apsiaustas.
- Jį gali palikti, - patarė Dimianas. – Oras šiandien pakankamai geras, nesušąlsi.
Prie vartų ėjome taku, leidžiančiu akimis aprėpti visą miestelio grožį – stebuklingai šviečiančius laukus, blizgantį žmonių pramintą kelią, gyvybe alsuojančius nebylius namelius. Visa tai atrodė magiškai gražu. Per gerai, kad būtų tiesa. Ėmus galvoti, kad galbūt kada nors man iš tiktųjų būtų suteikta galimybė čia gyventi ir kurti savo gyvenimą, iškart apniko siaubinga baimė, kad tai ilgai nesitęs, ir gedulas dėl to, kad šios vietos – tiek namelio, kuriame galiu laikinai gyventi, tiek magiškos amžinos nakties atmosferos, jau spėjusios mane absoliučiai persmelkti – greit neteksiu ir su tuo jausmu, kuris priminė pilnatvę, man greitai teks atsisveikinti. Beveik neprisiminiau, koks jausmas turėti tikrus namus. Koks jausmas miegoti šiltoje lovoje ir nebijoti, kad kas nors bet kurią akimirką atidarys duris, sugriebs už plaukų ir per visus karališkuosius rūmus temps žeme, kol atsidursiu karalienei po kojomis ir ji savinsis mano galias tol, kol iš manęs nieko neliks; ir taip kasnakt.
Pamiršau saugumo jausmą. Trečdalį mano gyvenimo kiti žmonės nelaikė manęs žmogumi. Bet ilgesingai atsigręžus į namelį, kuriame spėjau praleisti vos kelias valandas, bet kuris jau spėjo man tapti namais, suvokiau, kad jis labai panašus į mamos trobelę miškuose. Galbūt todėl taip ilgai spoksojau į židinio liepsną.
Vartai buvo milžiniški, metaliniai ir juodi, aštriomis ir blizgančiomis viršūnėmis. Užvertusi galvą į viršų apžvelgiau juos, tada mano žvilgsnį nukrypo į juodžemį po kojomis. Pilis buvo čia pat, skendėjo tamsoje, kaip ir vartai. Gerai, kad Diminianas su savimi atsinešė mėlynos liepsnos deglą, kuris leido daug geriau matyti tai, kas aplinkui. Dimianas įstatė deglą į juodžemį ir iš makšties išsitraukė milžinišką kardą, kurio aš prieš tai nepastebėjau, tad dabar instinktyviai atsitraukiau.
