Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Ateinančios dienos buvo tylios, ramios ir kupinos tokios dermės, kurią aš jutau labai seniai, jei išvis kada jutau. Žinojau, kad neverta pernelyg atsipalaiduoti, kad kažkur už Nakties karalystės ribų vyksta karas, tiesa, tai karas tarp Adelanijos ir Nakties karalysčių, bet čia jo nebuvo nė ženklo. Žmonės čia nemirė badu. Vaikai nevalkatavo ir neverkė dėl savo dingusių, nužudytų ar nukankintų tėvų. Motinos nesmaugė savo naujagimių kūdikių, kad jiems netektų patirti karalienės ir jos parankinių žiaurumo.
O aš... jaučiau, kad turiu namus. Draugų. Žmonių, kurie mane išties myli. Žmonių, kurie veikiau nukirstų sau ranką, nei pakeltų ją prieš mane. Žmonių, kurie, kaip, pavyzdžiui, Marija, dėl manęs paaukotų gyvybę. Žmonių, kurie už mano darbus man jaučia beribį dėkingumą. Tų, kurie išties vertina tai, ką darau. Ir, svarbiausia, aš pati jaučiau, jog tai, ką darau, yra prasminga. Savo galias dabar naudojau ne nugalėti kažkokiam nematytam, negirdėtam ir kažin, ar išvis egzistuojančiam Tamsiajam, mano galios kiekvieną dieną nebuvo iš manęs semiamos kaip vanduo iš vis senkančio šulinio. Dabar aš išties gavau progą padėti žmonėms – juos gydyti, juos išklausyti, jiems padėti net už Hezros ligoninės ribų.
Žmonės buvo geriausia šios karalystės dalis. Ar buvo jos tamsioji pusė? Na, jei neskaityčiau tiesiogine prasme amžinai virs jos tvyrančio naktinio dangaus, balkšvų žvaigždžių ir melsvo mėnulio, turbūt ne. Viskas man čia taip tiko. Lyg čia būtų mano tikrieji namai, o ne Adelanija – ne tie vargšai, įbauginti žmonės, bandantys bent už kraštelio sugriebti šventosios baltą suknelę, kad Tamsiojo jėgos ateinančią žiemą nepasiglemžtų jų namų. Nakties karalystės tamsa man dabar prilygo dienos šviesai. Ji nebebaugino ir nebetrikdė mano pojūčių. Jaučiausi taip, lyg būčiau, kaip ir visi čia gyvenantieji, tapusi naktiniu žmogumi. Dabar net aš pati žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje imdavau pastebėti, kad iš tikrųjų, kaip naktinių gyvūnų, mano rausvos akys šiek tiek švyti tamsoje; toje tamsoje, kuri tvyro mano namelyje užtraukus visas užuolaidas ir užkimšus visas skyleles. Žanai mano švytinčios akys patiko labiausiai. Ji visuomet juodavosi ir bandydavo sugriebti, bet delnelyje atsirasdavo tik mano plaukų sruogos.
Taip pat atradau dar vieną hobį, kurio anksčiau neturėjau nei progos, nei noro atrasti – tai skaitymas. Per visą laiką, praleistą čia, apie šventuosius perskaičiau daug knygų ir taip, jos buvo naudingos, bet ilgainiui nuo jų skaitymo ėmiau vis prasčiau jaustis – apie manęs laukiantį amžiną gyvenimą pernelyg galvoti nenorėjau, o tai, kad esu vienui vienintelė visame pasaulyje vertė jaustis vienišai. Tad vietoje to ėmiau skaityti žymiausių rašytojų grožinius kūrinius – taip ir leidau mielus, jaukius vakarus savo namelyje priešais melsvos liepsnos židinį.
Darbo dienas su Fojis ir Hezra leidau ligoninėje, pusryčius kaip visada kartu su Dimianu, kartais ir Rianonu, valgydavome mano namelyje, o su Meive susitikdavome jos laisvadieniais, kai dažniausiai apsipirkdavome maisto kelioms ateinančioms dienoms. Nepastebimai Nakties karalystėje praleistas laikas virto mėnesiu. Gyvenimas draugų meilės ir jaukių namų apsuptyje man buvo pats mieliausias.
