Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Pasak karalienės, dabar jau pats laikas man išeiti į žmones. Nors taip ir neatgavau savo magijos. Nors vis dar nesugebu nieko išburti. Nors tiems žmonėms neturiu ko parodyti. Tačiau, pasak karalienės, reikia parodyti žmonėms jų šventąją, kol jie dar nenustojo ja tikėti. Arba, tiksliau, parodyti jiems, kad jų šventąjai viskas gerai.
- Manau, praėjo jau pakankamai laiko, mieloji, - sako jai karalienė. - O dėl savo magijos nesijaudink. Žmonėms nerūpi blizgučiai. Jiems rūpi tu, jų šventoji, ta, kuriai jie kas rytą ir kas vakarą meldžiasi.
Mes trise, kartu su Mildred, sėdime karalienės kambaryje, jos svetainėje. Karalienė rašo laiškus ir kartas nuo karto pakelia į mane akis.
- Karietos bus paruoštos vidurdienį. Užteks laiko pasiruošti, mieloji Kalipse?
Linkteliu ir nusišypsau. Jaučiu, kad pasiilgau vietinių žmonių ir jų meilės bei atsidavimo. Galbūt to man ir trūksta iki viso potencialo pasiekimo.
- Žinoma, jūsų didenybe, - sakau.
Mildred paima mane už parankės ir šypsodama patraukia kartu prie durų, tačiau karalienės žodžiai ją sustabdo.
- Mildred, tu su šventąja šį kartą, deja, nevažiuosi. Su ja bus jos nuosavas asmens sargybinis, be to, kartu važiuos geriausi kariuomenės vyrai, tad tu ten būsi nelabai reikalinga, atleisk už tokį pasakymą. Bet man tavęs reikia čia.
Mildred žiūri tai į mane, tai į karalienę. Aš nieko nesakau.
- Bet, jūsų didenybe, ar ne svarbiau būtų kuo didesnė apsauga... Juk sancta Calipse vyks už rūmų ribų...
Karalienė į jos žodžius numoja ranka.
- Dėl to nesijaudink, Mildred, Kalipsė bus visiškai saugi. Patikėk manimi, aš jos neapsaugotos niekur neišleičiau.
Bet Mildred niekaip negali paleisti mano rankos. Ji lydi mane iki pat karietos ir dar padeda į ją įsėsti. Deimonas tuo tarpu jau pasibalnojęs arklį ir vaikšto aplink, žvalgosi. Nors aš žinau, kad pavojaus nėra. Jis jos raitas už mano karietos, kurioje važiuosime kartu su Ilja. Ilja vyksta kartu, kadangi neretai vietiniai žmonės mėgsta man duoti maisto. Ilja čia tam, kad niekas manęs nenunuodytų. Mildred uždaro karietos duris ir ilgesningai pamojuoja, kai išvažiuoju pro vartus. Man net pasidaro gaila ją tokią pailkti.
Karietoje, dar besišnekant su Ilja, bandau paburti kažką, kad ir kokį mažmožį, kad ent būtų ką parodyti žmonėms. Bet, kaip visada, man nieko nepavyksta. Ilja mato mano pastangas ir liūdnai linguoja galva.
- Šviesiausoji, tik nenusiminkite, žinau, kad greitai jums vėl pavyks burti...
Mandagiai jam nusišypsau. Man visi taip sako. Bet kuo toliau, tuo mažiau tuo tikiu. Net šviesoje atrodo, kad manyje esanti tamsa ėda mane iš vidaus. Kad nebėra nieko, jokio vaisto, jokio išganymo, kuris mane galėtų išgelbėti nuo pražūties. Kasdien vis labiau tikiu, kad tai ta tamsa manyje atima iš manęs galias.
