Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Jo švelnūs vėsi pirštai klajojo mano nuoga nugara, o nuo šio keisto, bet tokio malonaus ir meile apgaubiančio pojūčio aš nejučia užmerkiau akis. Mudu gulėjome mano miegamojo lovoje – tiksliau, jis gulėjo, o aš buvau atsisėdusi nugara į jį. Jau keletą ilgų minučių norėjau atsigręžti, bet jo rankos, retkarčiais užleidžiančios vietą šiltoms lūpoms, lietė, bučiavo, glamonėjo mano randus taip, kad aš tiesiog neprisiverčiau to padaryti. Buvo miego metas, tad visur tyku, ramu. Po tų ilgų minučių jis prisitraukė mane arčiau savęs ir tyliai sumurmėjo:
- Ar kada bandei pati juos išsigydyti?
Papurčiau galvą.
- Man vis tiek nepavyktų. Pati savęs išgydyti negalėčiau, galiu gydyti tik kitus.
Aleksandras priglaudė lūpas man prie kaklo.
- Ar leistum man pabandyti? Tave išgydyti?
Pagaliau gavau progą bent kiek atsigręžti ir pažvelgti jam į akis. Jos buvo pajuodusios, bet ne nuo geismo. Jo žvilgsnyje pastebėjau baisų skausmą, kurį užsimaniau tuoj pat numaldyti.
- Manai, kad verta?
Aleksandras atsisėdo vietoje ir apkabino mane per liemenį. Aš abiem rankomis apglėbiau jį per kaklą. Dabar mes buvome vienas kito glėbyje.
- Žinoma, kad verta. Viską, ką galiu dėl tavęs padaryti, yra verta daryti.
Nunarinau galvą ir įsikniaubiau į jo petį.
- Vien todėl, kad nebebus randų, dar nereiškia, kad užmiršiu ir tai, kaip jie ten atsirado. Net jų nematydama visuomet žinosiu, kad jie ten yra.
Aleksandras švelniai suėmė mano galvą, taip priversdamas vėl žiūrėti jam į akis. Tada švelniai paglostė skruostą.
- Žinoma, ne. Labiau už viską trokštu išžudyti tuos, kurie tau šitaip padarė...
Jo žvilgsnis skrodė mane kiaurai, niekaip neleisdamas man nei nusisukti, nei nutraukti akių kontakto. Atrodė, kad jis kantriai laukia, kol aš pradėsiu jam viską pasakoti ir įvardysiu skriaudėjus vardais. Bet užuot tai padariusi aš tiesiog nusisukau, išsivadavau iš jo glėbio, tačiau vien tam, kad padėčiau galvą jam ant krūtinės ir man nebereikėtų žiūrėti į tas jo juodas akis. Prisitaikydamas prie mano pakeistos pozicijos, Aleksandras iš lėto vėl atsigulė lovoje ir ėmė glostyti man plaukus.
Stojo tyla. Man ausyse tesigirdėjo vien jo širdies plakimas – stiprus ir kiek greitesnis, nei įprasta. Jis kantriai laukė ir visai nespaudė manęs prabilti. Kol pagaliau žodžiai patys ėmė spausti man gerklę ir aš privalėjau juos išsakyti. Mano balsas buvo tylus, labai tylus, bet žinojau, kad su tokia klausa jis mane vis tiek išgirs.
- Prisimeni, kai pasakojau, kad karalienės rūmuose visuomet zujo raganų banda?
Jis pritariamai sumurmėjo. Nuo garso maloniai suvibravo jo krūtinė. Aš užsimerkiau.
