Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Tai pirma naktis, kai pabundu šviežia galva. Pagaliau galiu mąstyti blaiviai ir matyti daiktus tokius, kokie jie yra. Praveriu akis. Mano kambaryje šviesu. Jis erdvus, nors ne itin jaukus, didelė lova, paprasta spinta, kurioje pakabintos visos baltos mano suknelės ir šydai. Čia taip pat yra balkonas. Kreminės užuolaidos plevena į kambarį, kedenamos pro langą sklindančio malonaus ir saldaus vėjo. Kažkas atėjo anksti ryte, o gal ir vidury nakties ir atidarė langą. Taip pat užgesino šviesą, be kurios aš negalėjau nei užmigti, nei miegoti naktį.
Lėtai pakylu iš lovos. Man vis dar viską skauda. Susiraukiu, bet galiausiai atstoju ant kojų. Prieinu prie lango ir pažvelgiu pro jį. Dar ankstus rytas, tad lauke tylu ir ramu, aplink nė vieno žmogaus, matosi vien spalvingos gėlės, lapuoti medžiai ir beribės pievos. Giliai įkvėpiu to nuostabaus oro. Tada iš lėto nueinu prie spintos ir pasiimu vieną iš daugybės baltų suknelių - tai rūbas, kurį pridera dėvėti šventiesiems. Ar bent jau taip sako vadovėliai. Deivės žino, jau ištisus šimtmečius be manęs nebuvo jokio kito šventojo. Bet man patinka balta spalva, joje visai pranyksta mano itin blyški oda ir sniego baltumo plaukai. Ant veido užsidėjusi baltą šydą, beveik susilieju su savo apranga, tampu nepastebima, kaip vaiduoklis. O tai visai naudinga, ypač kai esi šventoji ir šitiek žmonių trokšta tave pamatyti, išgirsti, tau ką nors pasakyti. Kartais ir nužudyti.
Nusipurtau nuo šios minties ir staiga atrodo, kad tamsa ima plūsti iš visų pusių. Bet ne. Tai tik mano galvoje. Čia šviesu. Visur šviesu. Čia tamsos nėra.
O tai, ką man padarė Tamsusis ir nuo ko tik šiandien imu pamažu atsigauti, išnyks. Tikiuosi.
Vis dar apmingusiame mano prote blėsta paskutiniai tamsumų prisiminimai. Skausmas, kraujas, liepsnos, juodoji magija, kažkieno riksmas, gal mano... Tačiau vos pabandžius sučiupti siaubingus prisiminimus jie iškart nuo manęs pabėga. Kad ir kaip noriu, daugiau nieko aiškaus negaliu prisiminti. Bet baimė neišnyko. Ji įsiėdė į mano širdį, į odą, į plaukus. Apie tai, kas vyko praeityje, nežinau nieko doro, tik nuotrupas. Bet baimė - ji visad čia.
Lėtai apsirengiu, stengdamasi neliesti sumuštų vietų ir nepertempti perštinčių raumenų. Tada grįžtu į balkoną, kurio išties labiausiai pasiilgau per visą tą laiką iš savo kambario ir, atsisėdusi lotoso poza. Medituoju. Bandau neįsileisti tamsos. O kai ji ima plūsti, medituoju dar intensyviau. Tik tai man padeda. Tai vienintelis šiaudas, kurio dabar laikausi įsikibusi.
Esu šventoji. Manyje glūdi priešistorinės šviesos galios. Tomis šviesos galiomis privalėjau nugalėti Tamsųjį. Bet tai jis mane nugalėjo. Pagrobė, o pagrobęs kankino, tačiau ne tik tai. Jis atėmė mano galias. Tai žinau, nes dabar, sėdėdama užmerktomis akimis savyje nejaučiu nė lašelio šventosios magijos. Vietoj jos krūtinėje glūdi tuštuma. O šalia tuštumos - visa apimanti baimė ir nerimas.
