Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Nors man iš pradžių ir atrodo, kad niekas mano baimių ir nerimo nepriima kaip fakto, galbūt mano, kad mane ištikęs potrauminis stresas ar tiesiog visų įvykių sukelta paranoja, bet apsauga, kaip ir buvo sakiusi karalienė, labai suintensyvėja. Nors prieš tai maniau, kad ir Deimonas nelabai manimi tiki ir gal net iš tiesų nieko nematė, bet pastarosiomis dienomis jis man atrodo daug nervingesnis ir beveik visuomet įsitempęs žvalgosi į visas puses, lyg grėsmė galėtų užklupti iš bet kurios pusės. Naktimis už sienos girdžiu jį neramiai vaikščiojant po savo kambarį, žingsniuojant iš vieno galo į kitą. O aš po to vieno karto daugiau nepastebiu nieko įtartino, nors baimė ir nerimas mano širdies vis tiek neapleidžia.
Man daugiau daugiau beveik nebeleidžiama išeiti į lauką, todėl dažniausiai savo magiją treniruoju kokiame nors nenaudojamame rūmų kabinete kartu su Deimonu arba muzikos kambaryje kartu su Mildred, kuri irgi dabar visuomet atrodo labai sunerimusi bei irgi nuolatos lyg kažko labai bijodama žvalgosi sau per petį. Man net keista dėl tokio visų rūmų sujudimo ir susijaudinimo. Kartais man net kyla nežinia iš kur atsiradusios mintys - galbūt visi žino ką nors daugiau, nei man sako? Galbūt visi nuo manęs slepia tai, koks išties pavojus man kilęs, kad aš per daug nesijaudinčiau ir kad nuo to tik dar labiau nepasilpnėtų mano magija?
Vieną rytą pačiame mano meditacijos įkarštyje mano miegamojo durys atsidaro ir pro jas įeina karalienė. Nustebusi atsisuku ir atsistoju iš sėdimos pozicijos. Karalienė atrodo labai pavargusi, išbalusi, jai po akimis boluoja juodi maišeliai, jos veido išraiška niūri.
- Jūsų didenybe, ar viskas gerai? - šiek tiek išsigandusi klausiu.
Karalienė liūdnai nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.
- Mieloji, kai kas nutiko... Man reikės tavo magijos... Reikia, kad man padėtum...
Vieną akimirką netikėdama savo ausimis tiesiog spoksau į ją.
- Bet, jūsų didenybe, jūs juk žinote, kad mano magija...
Matau, kaip karalienė stipriai užsimerkia ir vėl atsimerkia. Tai ji daro skausmingai lėtai.
- Žinau, bet tu esi mano vienintelė viltis, Kalipse. Reikia, kad padėtum man surasti kelis labai svarbius žmones. Turiu įtarimų, kad juos pasigrobė Tamsusis, bet tikiuosi, kad tau pavyks bent aptikti jų pėdsakų...
Sunkiai nuryju seiles. Kažkas giliai mano širdyje man sako, kad man nieko nepavyks padaryti. Bet nedrįstu ginčytis. Tik linkteliu, pasiimu savo baltą šydą ir nuseku paskui karalienę. Lauke jau stovi viena dviem žirgais varoma karieta, be karietos dar pabalnoti keturi žirgai su geriausiais karalienės sargybiniais. Vienas iš jų - Deimonas. Mūsų žvilgsniai akimirką susiduria. Jo veidas neįskaitomas. Tada aš įlipu į karietą. Karalienė atsisėda priešais mane ir man baisu matyti, kokia ji susijaudinusi ir išbąlusi.
