Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Pabudusi pirmiausia pajuntu siaubingą galvos skausmą. Jis toks nepakeliamas, o tamsa prieš mane tokia gili, kad iš pradžių nieko nematau. Tuomet veidas prieš mane išryškėja, sužiba žmogaus akys ir galiausiai aš išvystu, kas sėdi prie mano lovos – Meivė. Suaimanuoju ir sunkiai atsisėdu. Visas mano kūnas tarsi sustingęs. Lyg būčiau mirusi ir prisikėlusi iš numirusiųjų.
Suvokiu, kad esu savo miegamajame. Kažkada jau taip buvo. Arba ne.
Nejaukiai pastebiu, kaip šalia sėdinti Meivė atsargiai žiūri į mane ir laikosi kiek atokiau, lyg bijotų išgąsdinti. Kelias akimirkas žiūriu į ją, bet nieko nesakau, nes mano gerklė pernelyg išdžiūvusi. Meivė taip pat nenuleidžia nuo manęs akių. Tada galiausiai prabyla:
- Labas, Kalipse... – jos balsas labai tylus, vėlgi atrodo, kad ji bijo kažkuo mane išgąsdinti. – Tu tikriausiai manęs neprisimeni...
- Prisimenu, - sakau.
Keista, kad sugebu ištarti šį žodį. Ji išplečia savo tamsias akis, o aš savąsias nudelbiu žemyn. Pastebiu, kad kažkas mane perrengė kita suknele – mano suknele. Ar bent jau kažkas nori, kad taip manyčiau.
- Prisimeni? – perklausia Meivė. – Tikrai prisimeni? Reiškia, Aleksandrui pavyko...
Mane akys šauna į viršų.
- Kur jis? – klausiu.
Meivės akyse matosi palengvėjimas.
- Jis Juodojoje pilyje. Nenorėjo būti šalia tavęs, kai pabusi, nes bijojo, kad pabudusi tu nieko neprisiminsi ir jo išsigąsi...
Vėl ją pertraukiu:
- Man reikia jį pamatyti.
Ji negirdi baisios įtampos mano balse, nes švelniai nusišypso.
- Žinoma, padėsiu tau nueiti...
Bet aš jau lipu iš lovos ir nusikratau jos ištiestos rankos.
- Nereikia, nueisiu pati.
Meivė nustebusi žvelgia į mane, lyg negalėtų patikėti, kad atsisakau jos pagalbos, bet netrukdo eiti. Jaučiu, kad man reikia pabūti vienai.
Randu jį jo kambaryje. Jis sėdi nusisukęs ir žvelgia pro langą į tamsą. Taip jau kažkada darė. Žinau, kad jis jaučia mano atėjimą, nors neištariau nė žodžio ir nesukėliau nė garso. Norėčiau kažką pasakyti, bet nesugalvoju nieko naujo, tad tik stoviu jo miegamojo viduryje. Po kiek laiko jis iš lėto atsisuka ir iš jo veido suprantu, kad yra pasiryžęs susitikti kad ir su pačiu šėtonu. Ir kad ši akimirka – šis susitikimas – jį baisiai gąsdina. Jis atidžiai mane stebi, atsistoja nuo fotelio ir atsargiai žengia kelis žingsnius į priekį, lyg bijodamas mane nubaidyti. Aš neatsitraukiu.
- Kalipse... – sušnabžda jis. Mano vardas jo lūpose skamba kaip malda. Jo neištartas klausimas lieka kabėti virš mūsų galvų.
Aš giliai įkvepiu, bandydama savo kūne išsklaidyti įtampą. Sekasi prastai, nes kojos vis linksta per kelius.
- Aš prisimenu, - sakau. Stebiu, kaip išgirdus šiuos du žodžius žvaigždės sužiba jo juodose bedugnių akyse.
- Prisimeni? – lyg negalėdamas tuo patikėti perklausia jis.
- Taip. Prisimenu tai, ką tu privertei mane prisiminti.
Jis kilsteli galvą į priekį. Kaip ir praėjusią naktį – o gal ta naktis buvo dar seniau; nežinia, kiek laiko išbuvau netekusi sąmonės – man atrodo, kad jis darosi aukštesnis ir atšiauresnis, lyg jo šešėlių galia jį didintų ir fiziškai.
- Priverčiau? – sušnypščia jis. Matau, kad šie mano žodžiai galutinai palaužė jos kantrybę ir savitvardą, jei apskritai jis tokią turėjo. Atrodo, kad jis ne tik aukštėja ūgiu, bet ir artinasi vis arčiau prie manęs. – Sakai, aš priverčiau tave prisiminti?
Sunkiai nuryju seiles.
- Pas mane grįžę prisiminimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos prisimenu iš anksčiau... – bandau sakyti, bet jis vis artėja, nors išsiblaškiusi nepastebiu jo žengtų žingsnių.
Staiga jis taip arti manęs, kad norėdama ir toliau žiūrėti į jo tamsias gilias akis turiu užversti galvą į viršų.
- Kalbi nesąmones, Kalipse, - piktai sako jis man. – Iš anksčiau tu nieko neprisimeni, nes pati sau taip padarei. Viskas, ką manaisi prisimenanti iš anksčiau, yra netiesa. – Jis ištiesia ranką ir man jau atrodo, kad trenks man per veidą, bet jo ranka švelniai nusileidžia man ant skruosto ir vėsūs pirštai švelniai paliečia mano oda. Iš paskutiniųjų laikausi ant kojų ir stengiuosi atlaikyti jo žvilgsnį. Neišsisuku nuo jo prisilietimo. – Žinau, kad tau buvo labai sunku. Bet dabar aš čia. Tu mano, Kalipse, neužmiršk to. Prisiekiu, kad kol aš gyvas, tau nieko blogo daugiau nenutiks.
Jis palenkia galvą, o aš palinkstu į priekį, lyg mane trauktų kažkokia nenusakoma trauka. Mūsų lūpos susiliečia ir staiga aš užsimanau, kad ši akimirka niekada nesibaigtų. Bet tuo pat metu mano kūną sukausto baisi neaiški baimė. Jis atsitraukia ir pažvelgia į mane. Tada apsiveja rankomis mano liemenį ir prisitraukia prie savęs, lyg nenorėtų daugiau niekad paleisti. Aš bandau nenualpti jo glėbyje. Jis vėl palinksta ir sušnabžda man į ausį:
- Tu sutrikusi, - sako jis. – Pagerės, jei dar kiek prigulsi.
Papurtau galvą.
- Ne, nenoriu prigulti, - sakau.
Nežinau, ką jam jaučiu, bet jo glėbyje jaučiamas saugumo jausmas man nesuprantamas. Jis kiek mane atleidžia.
- Galiu parvesti tave į tavo kambarį, jei nenori būti mano lovoje.
Ar aš norėčiau būti jo lovoje? Nieko nebežinau.
- Noriu pamatyti berniuką, - sakau.
Jis atsitiesia, jo veidas akimirksniu tampa akmeninis.
- Ne, - nukerta.
- Kodėl? – klausiu.
Jis papurto galvą.
- Nes nepasitikiu tavimi.
Susiraukiu.
- Tu manimi nepasitiki? Tai aš turiu visą teisę tavimi nepasitikėti! Noriu pamatyti berniuką. Dabar.
Nejučia pakeliu balsą ir jo akyse pasimato kažkas, ko anksčiau ten nebuvo – gal viltis?
- Pasimatysi su juo, kai aš nuspręsiu, - kategoriškai pasako jis.
Giliai įkvepiu.
- Kaip manai, ką jam galiu padaryti? Manai, kad galiu jį nuskriausti? – Jis tik žiūri į mane ir nieko nesako. – Jei tie prisiminimai tikri, tai man tas berniukas labai svarbus, aš turiu jį pamatyti... Prašau... – Ir tada pasakau tai, ką, žinau, jis nori išgirsti. – Prašau, Aleksandrai...
Beveik iš karto matau, kaip pasikeičia jo veido išraiška. Ji tarytum sušvelnėja, jo akys prisipildo man jau matytos, bet dar neįvardytos emocijos. Štai, ką jis norėjo išgirsti. Savo vardą iš mano lūpų. Prisipažįstu, jo balsu ištartas mano balsas taip pat skamba nepakartojamai.
Jis sunkiai atsidūsta.
- Gerai, - sako. – Jis jau ir taip tavęs ilgai laukė.
Pažvelgiu jam į akis ir vienas dalykas man tampa labai aiškus. Aš mylėjau vyrą, kuris jis kažkada buvo mano akyse, o jis mylėjo moterį, kuria aš kažkada buvau, bet daugiau niekada nebebūsiu. Nė vienas prieš save nematėme to, ką labiausiai norėjome matyti.
