Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Nors ir numaniau, kad Tamsusis liepė Rianonui su Meive mane prižiūrėti bei įspėjo, kad aš planuoju palikti Nakties karalystę, vis dėlto pabėgti naktį visiems miegant nebuvo taip sunku. Net negalima to pavadinti pabėgimu. Aš tiesiog išėjau. Tačiau pilyje mane sustabdė Tamsusis.
- Išeinu, - be jokių įžangų griežtai pasakiau jam. – Negali manęs sustabdyti. Negali laikyti čia kaline.
Jo akys vėl buvo liūdnos. Kodėl jos tokios liūdnos? Galėtų ir vėl būti bejausmės.
- Neketinu to daryti, niekad to nepadaryčiau, bet... prašau, tau nedera išeiti... Pasilik ir kurk gyvenimą čia. Tau nereikės daugiau manęs matyti, pats tuo pasirūpinsiu...
- Man tai nerūpi, - nukirtau.
Jis nepastojo man kelio, nebandė sustabdyti. Ir iš pilies aš tiesiog išėjau. Patekusi prie pat vartų užsimerkiau ir sutelkiau galias. Taip norėjau išnykti, kad persikelti į kitą pusę ilgai neužtruko. Kadangi beveik dvi savaites praleidau Nakties karalystėje ir mano akys su nuolatine ten tvyrančia tamsa jau buvo spėjusios apsiprasti, patekus į Adelaniją įprasta dienos šviesa mane taip apakino, kad prireikė gerų dešimt minučių, kol pagaliau galėjau matyti. Apgraibomis susiradau medį ir atsisėdau ant žemės, laukdama, kol akys apsipras.
Vėliau atsistojau ir ėmiau eiti tolyn, nors diena Adelanijoje atrodė svetima, nejauki ir stingdanti. Iš karto pasijutau, lyg neturėčiau čia būti. Prisiminiau vėl burtais pasikeisti savo išvaizdą, tik dėl viso pikto. Nežinojau, kur einu, neturėjau jokio tikslo. Jaučiausi pavargusi, pikta, bejėgė – viskas vienu metu. Valandos bėgo, o aš ėjau vis toliau, bandydama kažkaip nutildyti, nuskandinti skausmą savo širdyje. Nežinau, ką prieš tai jaučiau Tamsiajam, bet kad ir kas tai buvo, ir dabar neapleido mano širdies, net pyktis dėl to, kaip jis pasielgė, nesumažino to keisto jausmo. Diena ėjo į pabaigą, o aš vis ėjau. Kojas nuo nepailstamo darbo ėmė baisiai skaudėti, nors vis tiek ne taip siaubingai, kaip vakar. Tai buvo grynas fizinis skausmas. Nuo jo pasijutau geriau.
Priėjau tą pačią smuklę, kurioje buvau išsinuomojusi kambarį prieš beveik dvi savaites. Neturėjau nei noro, nei jėgų su kuo nors kalbėtis ar derėtis, o pinigų taip pat neturėjau. Burtais išprašiau smuklės savininko kambario, kurių paveiktas jis jį man davė su mielu noru. Kažkur beveik prasilenkiau su Laura – arba Lorelė – bet ji manęs nepažino, o aš ir pati nenorėjau kalbėtis.
Kai patekau į savo kambarį smuklėje, buvo jau tamsus vakaras, kuris priminė Nakties karalystę. Nesupratau, kodėl, bet mane apėmė nostalgiškas jausmas – lyg ilgėčiausi namų. Kiek paverkiau, žvelgdama pro langą. Po to užmigau.
Pabudau ryte, už lango jau buvo prašvitę. Susivokiau, kad ir vėl likau tik su vienintele suknele. Žinojau, kad turėčiau nusileisti į apačią ir ką nors pavalgyti, bet neturėjau nė menkiausio noro to daryti. Svarsčiau, kiek laiko praeis, kol galų gale karalienės pavaldiniai mane suras. Bijojau pajudėti bet kur, tačiau taip pat žinojau, kad tai neišvengiama.
Galvojau apie tai, kad daugiau niekada nebepamatysiu Dimiano. Ar Žanos.
Ar Aleksandro.
Ir tame skausme prabuvau beveik visą dieną. Gulėjau lovoje ir nepajudėjau. Bet vakarop, kai vėl ėmė temti, nes dienos šviesa dabar vien erzino, galiausiai labai išalkau ir nusileidau į apačią. Nuėjau prie baro. Užsisakiau maisto.
Ir tada pamačiau iš kitų išsiskiriančią šviesiaplaukę moterį. Ji vilkėjo juodą prabangią suknelę su petnešėlėmis ir atrodė tokia prašmatni, tokia magiškai graži, kad, žinojau, ne man vienai į ją žvelgiant užgniaužė kvapą. Stebėjau ją, kol valgiau savo maistą. Ji irgi mane pamatė. Nusišypsojo ir priėjo prie manęs.
Ji ėmė kalbėti. Nesuvokiau, ką sako, tik žiūrėjau į jos akis – sodrias kraujo raudonumo akis, kurios skelbė vieną – ji vampyrė.
- Kuo tu vardu? – maloniai paklausė ji.
Per visą gyvenimą man teko sutikti daugybę vampyrų. Bet nė vienas neatrodė taip magiškai, kaip ji.
- Lėja, - pasakiau.
- Kaip malonu su tavimi susipažinti, Lėja. Aš Margo.
Margo atrodė netikras vardas. Bet aš nesiginčijau. Ji ir toliau kalbėjo, klausinėjo manęs, o aš atsakinėjau, žinomą, netiesą trumpai ir drūtai.
Po geros valandos ji maloniai paklausė:
- Man labai patinka su tavimi šnekėtis, Lėja, bet gal galėtume išeiti į lauką? Man labai reikia įkvėpti gryno oro.
Sutikau ir mes išėjome laukan. Ten buvo daug gaiviau ir geriau, nei smuklės viduje. ji labai mane nustebino iš delninės išsitraukusi cigaretę. Užsirūkė. Pasiūlė ir man, bet aš atsisakiau.
- Taigi, kokie vėjai tave atvedė čia? – paklausė ji.
Gūžtelėjau pečiais.
- Nežinau. Šiaip keliauju. Žvalgausi, kaip gyvena žmonės kitose šios karalystės vietose.
Margo pritariamai suniūniavo. Jos žvilgsnis nukrypo į mano rankas.
- Kokios gražios tavo rankos, - ištarė ji. – Ar galiu?
Ji ištiesė ranką paimti manosios ir aš negalėjau nieko daugiau padaryti, tik ją paimti. Ji atvertė ranką delnu į viršų ir perbraukė per kraujagysles ant mano riešo. Žinojau, kad šitaip duoti savo ranką vampyrui yra labai prasta idėja. Bet dažniausiai vampyrai nekąsdavo žmonėms, jei nenorėdavo pakliūti į rimtą bėdą. Tad tikimybė, kad taip padavus vampyrui ranką jis tau įkąs, buvo labai maža. Tačiau ne nulinė.
Raudonakės vampyrės iltys susmigo į mano riešo odą, aš nespėjau net sureaguoti, net surikti, nes viena ranka ji užspaudė mano burną ir prisitraukė arčiau prie savęs. Tai spąstai, per vėlai supratau. Bet ji negėrė mano kraujo į save, ji leido nuodus į mano kūną. Suvokiau tai su siaubu, kai deginantys nuodai ėmė bėgti mano venomis. Buvau suparalyžiuota. Iš galvos pradingo visos mintys. Tik viena...
Aleksandrai Aleksandrai Aleksandrai
Moters iltys smigo vis giliau, jos raudonos akys buvo laukinės, o aš smigau vis giliau ant žemės, kol atsidūriau jai po kojomis. Ji laimėjo, o aš pralaimėjau. Tamsuma aprėpė visą mano matymo lauką, tik staiga iš juodo miško išniro didelis šešėlis, jis per prievartą atitraukė vampyrę nuo manęs ir sugavo, kol mano galva nespėjo atsitrenkti į žemę. Skausmas buvo velniškai deginantis ir aš supratau, kad jau daugiau niekas nebegali manęs išgelbėti nuo pražūties – vampyro nuodų žala buvo neatitaisoma.
Tuomet šešėlis prieš mano akis įgijo pavidalą, pamačiau jo juodą apsiaustą, juodus susitaršiusius plaukus ir už pačią naktį juodesnes akis. Dirbtinėje smuklės žibintų šviesoje sužibėjo jo iltys, kai jis palinko ir įsmeigė jas būtent į tą vietą, kur prieš akimirką buvo kitos vampyrės iltys. Suklykiau iš skausmo, kai visi pojūčiai staiga atgijo. Jis negėrė mano kraujo ir nenuodijo mano kūno. Ne – jis bandė mane išgelbėti, su dar didesniu siaubu suvokiau.
Norėjau jam pasakyti kažką, bet ką – kad nuo manęs atsitrauktų, kad nebeliestų, kad leistų man numirti, nebent pats nori pribaigti – bet nesugebėjau ištarti nė žodžio, nes mano protas, kaip ir diena, vis labiau temo ir aš galiausiai praradau sąmonę.
