Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Bandau išsilaisvinti iš manęs supančiojusių geležinių blogio gniaužtų, bet viskas veltui. Jo akys veria mane kiaurai ir žinau, jog kad ir ką daryčiau, jis manęs nepaleis. Jis trukteli mane į save, bet šiaip ne taip nukreipiu į jį savo rankas ir mano delnuose pasirodo šviesa.
- Net negalvok apie tai, - grėsmingai sušnabžda jis, o akys svaido žaibus mano pusėn. - Manęs nenugalėsi.
Su siaubu stebiu, kaip iš jo rankų sklindantys tamsos tumulai praryja mano šviesą ir man daugiau nebepavyksta išgauti nė spindulio. Jis tvirčiau suima mano riešus ir stumteli mane į priekį, kambario durys pačios nuo tamsumos galios atsidaro ir mes išeiname į koridorių. Mildred kūnas lieka gulėti savo kraujo baloje.
- Ką su manimi darysi? - tyliai klausiu, nors neatpažįstu savo balso, bet jame negirdėti baimės. Bent jau tikiuosi, kad jis jos negirdi.
- Ką galėsiu, - paprastai atsako. Nesuprantu, ką tai reiškia. Jo balsas tamsus, visai kaip jo galios, ir aš imu svarstyti, kaip galėjau būti tokia kvaila ir anksčiau to nepastebėti.
Galvoju apie tai, kaip nemokšiškai pasidaviau jo apžavams. Ir kaip už tai per amžių amžius nenusipelnysiu atleidimo.
Jis šurkščiai veda mane koridoriumi tolyn, prie rūmų išėjimo ir atrodo, kad visai nejaučia mano pasipriešinimo. Sargybinio uniforma jam netinka. Visai netinka.
Staiga jis sustoja ir aš sustoju kartu. Jis tyliai ištaria:
- Nuleisk rankas, Fojis, kol dar neparodžiau, kaip jomis naudotis. - Jo balse girdėti grasinimas, bet tai ne visai grasinimas. Draugiškas įspėjimas.
Girdėdama savo širdies plakimą ausyse, pasuku galvą ir staiga labai aiškiai suvokiu, kad mano veido nedengia šydas. Norisi pasislėpti. Už mūsų stovintis aukštas juodu apsiaustu vilkintis žmogus pamažu nuleidžia rankas. Tada nusismaukia gobtuvą, pasimato trumpi auksiniai plaukai, rusva oda ir tvirtas stuomuo. Žmogus įsižiūri tai į mane, tai į Tamsųjį.
- Šūdas, maniau, kad tu vienas iš jų ir bandai ją išgabenti, - Fojis mosteli galvą į mane ir ima eiti prie mūsų. Atsistoja prie Tamsiojo šono, o jis, ir toliau tempdamas mane su savimi, eina prie rūmų durų. Tada palenkia galvą ir pasižiūri į mane. - O tu atrodai siaubingai. Kas nutiko?
- Nekalbėk su ja, - sako Tamsusis. - Ji tavęs nepažįsta.
Fojis dar pasižiūri į mane ir kilsteli antakius, bet aš tegaliu atsakyti baimės ir šoko kupinu žvilgsniu. Žinau tik tai, kad baisiai susimoviau. Ir dabar mirsiu.
- Kas dar čia yra? - klausia Tamsusis.
- Meivė ir Rianonas . Mes išsiskyrėme kažkur kieme. Nežinau, kur jie. Bet kalės čia nėra. Jau tikrinau.
- Žinau, - atsako Tamsusis. Mums priėjus galines rūmų duris jis ištiesia ranką ir jos atšoka nuo vyrių. Mes lauke. - Ji sužinojo planą. Ir pabėgo.
