Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Jie turėjo išsiskirti. Aleksandrui tai nė kiek nepatiko, bet taip reikėjo padaryti. Jį tiek dabar, tiek visą praėjusią naktį kankino negera nuojauta, bet jis vis stengėsi ją užgniaužti. Negalėjo sau leisti rinktis savanaudiško kelio. Tik ne tada, kai kalba ėjo apie ją.
Tad jie išsiskyrė. Pirmiausia jiedu su Rianonu nuėjo į buvusį Kalipsės kambarį – tai pavyko padaryti nepastebėtiems. Kambarys buvo sterilus, vėsus, be jokio asmeninio daiktelio, be jokių papildomų baldų, išskyrus pačius svarbiausius. Jame nebuvo nieko, kas bylotų, jog čia šventosios kambarys. Gyvenimas čia veikiausiai buvo daug baisesnis, nei Aleksandras prieš tai įsivaizdavo. Jie viską apžiūrėjo per keletą minučių, bet supratę, kad joks kitas šventasis čia nebuvo apgyvendintas, išėjo lauk.
Kita stotelė – žiežulos būstas. Jei ji ten bus, kils problemų, jei nebus, tuo jiems geriau. Jiedu su Rianonu judėjo per koridorius kaip nepastebimi šešėliai. Netrukus rado reikiamas duris ir pro jas įėjo. Žiežulos nė ženklo. Rianonas už savęs uždarė duris. Aleksandras žengė kelis žingsnius į priekį ir apsižvalgė. Tada pamatė berniuką.
Jis ramiai sau sėdėjo ant vienos iš sofų ir, atrodė, kad stebėjo abu vyrus vos jiems atidarius duris. Jis buvo smulkus ir išblyškęs, bet juos išvydęs jis nenustebo ir neišsigando, tik taikiai juos stebėjo, lyg jau būtų laukęs, kol kažkas ateis jo pasiimti.
- Aš laukiau tavęs, - sušnabždėjo berniukas, nenuleisdamas akių nuo Aleksandro.
Tas irgi nenusuko žvilgsnio, nesugebėjau atsitraukti, tik žengė žingsnį į priekį. Staiga jo žiedas ėmė kaisti. Aleksandras nudelbė akis sau į ranką. Tada atsisuko į Rianoną.
- Kažkas nutiko. Turime eiti pas juos.
Rianonas papurtė galvą.
- Aš eisiu. Negalime jo vėl čia vieno palikti, juk tik dėl jo ir atvykome.
Aleksandras vėl atsigręžė į berniuką, kurio purpurinės akys rėžte rėžė. Galiausiai linktelėjo.
Aleksandras jau trečią kartą atsisuko į ramiai sėdintį berniuką, kuris, išėjus svetimam, staiga pašoko ant kojų ir apsikabino Aleksandrą per liemenį. Tas iš nuostabos vos nenusviro.
- Aš taip tavęs laukiau, - įsikniaubęs į tamsius vyro rūbus pakartojo berniukas, jo balsas skambėjo verksmingai.
Aleksandras nenumanė, ką į tai atsakyti, tik vos vos prilietė šviesius vaiko plaukus, kurie jam taip priminė Kalipsę. O Kalipsės prisiminimas privertė suskubti.
Jis suėmė berniuką per pečius ir pabandė švelniai atitraukti, bet nenorėjo jo sužeisti, nes berniukas atrodė labai trapus ir gležnas. Jis kiek priklaupė, norėdamas, kad vaikas savo ašarotas akis sutelktų ties jo veido.
