Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Pradėjau kalbėti pati to nejausdama. Nustebau, kad manęs nesustabdė nė menkiausia dvejonė – jis paprašė mano gyvenimo istorijos ir aš be jokios abejonės mintyse ėmiau jam pasakoti viską, kas slėgė mano širdį. Žodžiai liejosi, prisiminimai kilo į paviršių, širdis vyrui prieš mane nežinia kodėl vėrėsi vis labiau, akys nejučia prisikaupė ašarų. Niekam niekada to nepasakojau, suvokiau sakydama jam žodžius. Jis klausėsi tyliai, dėmesingai, susikaupęs, lyg nebūtų pasaulyje kito žmogaus, kurio balso jis mieliau klausytų, ir nebūtų gyvenime jokios kitos istorijos, kurią jam taip gyvybiškai svarbu būtų išgirsti.
- Visko iš vaikystės nepamenu, bet prisimenu, kad mudvi su mama gyvenome atokiame namelyje viename miške, toliau nuo žmonių akių. Prisimenu, kad ryte pro namelio langus šviesdavo skaisti saulė, o naktį, kai mama liepdavo miegoti, bet aš neklausydavau, šviesdavo mėnuo. Mama kiaurus metus sugebėdavo savo darželyje išlaikyti gyvas gėles ir jos taip nuostabiai kvepėdavo... Ji mokėjo net žiemą auginti ir vaisius, ir daržoves, visai kaip moterys Nakties karalystės turguje... Buvo nuostabi ragana...
Mano žvilgsnis nutolo, o protas klajojo prisiminimuose. Tyliai, lyg bijodamas išgąsdinti ir nubaidyti mano prisiminimus, jis paklausė:
- Ar judvi gyvenote tik dviese?
Pažvelgiau į jį, bet nemačiau jo. Linktelėjau.
- Taip. Ji buvo puiki mama, visuomet manimi labai rūpinosi. Dėl to ir persikraustėme į tą mažytį namelį vos man gimus, kad niekas nesužinotų apie tai, kas aš esu – mama jau nuo amžių amžių žinojo, kas nutinka šventiesiems ir kaip su jais elgiamasi, jei išaiškėja žinia apie jų gimimą. Prieš mane buvo keletas šventųjų ir mama žinojo, kas nutinka tėvams, kurie per naivūs ir iš karto atskleidžia savo šventųjų vaikų tapatybę. Tad pagimdžiusi mane ir išvydusi mano keistos spalvos plaukus ir dar keistesnės spalvos akis ji nusprendė nerizikuoti ir iš karto atsiskirti nuo viso raganų sambūrio. Niekas jos pernelyg nepasigedo – raganos visais laikais gyveno, kaip užsimaniusios, bent jau taip pasakojo mama. Pasiėmė mane ir išvyko. O jei reikėdavo rodytis žmonėse, staigiai pakeisdavo mano išvaizdą, kad niekam nesukeltų įtarimų. Tai iš jos ir išmokau...
Akimirką nutilau. Užsižiūrėjau į vieną knygų lentyną. Ji buvo juoda kaip smala ir vėsi palietus. Jis manęs neskubino. Suteikė tiek laiko papasakoti savo istorijai, kiek reikia.
- Ėjo metai ir kasdien vis dažniau karininkai ateidavo tikrinti mūsų miško. Jie žinojo, kad kažkur gimė šventoji arba šventasis, jie žinojo, kad kitaip neįmanoma, tik nežinojo, kur. Bet ėjo metai ir vis didesni karalystės plotai buvo išieškomi. Pas mus tie baugūs vyrai metaliniais šarvais apsilankė pirmą kartą – mama sugebėjo juos atkalbėti, o gal sukalbėti – ji tikrai dėl manęs daug paaukojo ir aš jai amžiais liksiu už tai dėkinga. Deja, praėjus beveik metams jie apsilankė antrą kartą ir tada jau tikrai kažką įtarė, nors išvyko tik mamai paleidus keletą mirtinų kerų, bet tapo aišku, kad nebuvo įtikinti. Nežinojo, kad tai aš šventoji, manė, gal tai mano mama, nors mes atrodėme kaip niekuo neišsiskiriančios raganos. Trečią kartą sugrįžo po mažiau nei savaitės. Ir šįkart kelią vedė ji.
