Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! Bu görüntü içerik kurallarımıza uymuyor. Yayımlamaya devam etmek için görüntüyü kaldırmayı ya da başka bir görüntü yüklemeyi deneyin.
Nors nemaniau, kad tai įvyks ir kad tai iš viso įmanoma, kai visi susirinkome Juodosios Pilies salėje ir susėdome prie didžiojo stalo aptarti strategijos, ar veikiau to nepavyksiančio plano, kurio net nebūtų galima pavadinti strategija, visi iki vieno norėjo vykti kartu su manimi ir Aleksandru ir niekas nenorėjo pasilikti Nakties karalystėje. Žinoma, nė vienas netikėjo, kad rūmuose galėtų gyventi dar vienas šventasis, kai tuo tarpu aš esu čia, gyva ir sveika, nes Aleksandras jiems pasakė, kad tai neįmanoma, kad per visą jo nugyventą gyvenimą, kuris siekė kelis tūkstančius metų, to dar nebuvo įvykę. O jie tikėjo kiekvienu Aleksandro žodžiu tarsi jis būtų jų dievas. Ir aš negalėjau jų dėl to kaltinti.
- Nenoriu jūsų įtraukti į didesnį pavojų, nei privalau, - kalbėjo Aleksandras. – Bet kadangi šia išvyka mes ir taip daug rizikuojame, kažkas, keletas žmonių, turi likti čia prie vartų ir saugoti, kad prieš mus ar net kartu su mumis čia nepatektų kas nors nepageidaujamas.
Fojis, sėdinti man iš vienos pusės, išleido nepasitenkinimo kupiną garsą.
- Kodėl mes negalime visi vykti? Taip bus saugiau.
Mačiau, kaip Aleksandras sugniaužė kumščius ir iš visų jėgų bandė išlikti kantrus. Ėmiau suprasti, kaip jis jautėsi vos prieš kelias valandas kalbėdamas su manimi.
- Todėl, kad mums visiems išvykus, Nakties karalystė liks absoliučiai neapsaugota. Jei kelionės į rūmus metu mums kas nors atsitiks, nebus kam apsaugoti vartų ir pro juos čia patekti galės bet kas.
Apžvelgiau visų susirūpinusius veidus. Man iš abiejų pusių sėdėjo Dimianas ir Fojis, priešais – Hezra, Meivė ir Rianonas. Aleksandras sėdėjo stalo gale.
- Viskas rimta? – tyliai paklausė Dimianas.
Aleksandras linktelėjo.
- Velniškai rimta. Tad prašau jūsų prisidėti tik jei esate rimtai pasiruošę.
Stojo tyla. Pirmoji prabilo Fojis.
- Aš tai jau tikrai keliauju kartu su jumis.
Akimirksniu prie jos prisidėjo Dimianas.
- Aš irgi. Tikrai čia neliksiu.
Meivė ruošėsi prabilti, bet ją nutraukė Rianonas:
- Aš taip pat keliauju, o Meivė, - jis atsisuko į žmoną, - lieka čia.
Meivė susiraukė, bet pamačiusi Aleksandro žvilgsnį daugiau nieko nebesakė.
Hezra apžvelgė mus visus ir atsiduso.
- Aš lieku.
Įsiterpė Dimianas:
- Manau, kad Kalipsė taip pat turėtų pasilikti. Jei ji pateks toms bjaurybėms į nagus, tai mums visiems šakės.
