Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Ups! Ten obraz nie jest zgodny z naszymi wytycznymi. Aby kontynuować, spróbuj go usunąć lub użyć innego.
Laidotuvių dieną mano suknelė juoda, o šydas ant veido taip pat juodas. Gal taip ir geriau, galvoju. Jis geriau už baltąjį paslėps mano ašaras. Pažvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje. Be baltos suknelės ir balto šydo vos save beatpažįstu.
Deimonas laukia manęs už durų ir, kai aš išeinu, jis neįskaitomu žvilgsniu nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.
- Tau tinka juoda spalva, - žemu balsu sako jis man.
Pasijutusi keistai metu į jį sutrikusį žvilgsnį.
- Visai netinka, - galiausiai atsakau. - Atrodau kaip vaiduoklis.
Nepažįstama, nematyta, bet labai intensyvi emocija kaip šešėlis prabėga Deimono veidu. Mes kelias siurrealias sekundes tiesiog stovime ir žiūrime vienas į kitą. Mane apima nuojauta, kad kažką padariau ne taip. Gal man nederėjo taip sakyti? Gal mano sargas nemėgsta vaiduoklių?
- Tuomet esi labai gražus vaiduoklis, - labai tyliu balsu ištaria Deimonas.
Ir iš karto nusuka nuo manęs žvilgsnį, pajuda iš vietos ir eina toliau, o aš suskubu sekti paskui jį. Mums tyloje einant į rūmų kiemą, kur jau susirinkusi visa laidotuvių procesija, jaučiuosi kalta, bet nežinau, dėl ko. Galbūt dėl visko. Ta kaltė, visai kaip manyje tūnanti tamsa, ėda mane iš vidaus. Ir niekas negali manęs nuo to išgelbėti. Net aš pati. Nors ir turėčiau būti vienas galingiausių žmonių pasaulyje. Bet tamsa manyje yra didesnė net už tai, kas aš esu. O dabar ji glemžiasi ir aplink mane esančius žmones. Žudo juos.
Visa tai mano kaltė.
Rūmų kiemo viduryje aplink uždarą karstą susirinkę apie dešimt karalienės sargybinių, keliolika rūmų raganų, tarp jų ir Mildred, kuri man atėjus suteikia man paguodžiantį žvilgsnį. Karalienės niekur aplink nesimato. Jei ji turėtų lankytis kiekvieno mirusio valdinio laidotuvėse, niekam kitam daugiau neliktų laiko. Net miegoti nebūtų kada. Karalienė man yra sakiusi, kad negalėjimas eiti į laidotuves yra ir vienas geriausių, ir blogiausių dalykų, su kuriais susiduria karalystės valdovas. Niekam nepatinka laidotuvės, sakė ji, bet beveik taip pat baisu yra jose nedalyvauti.
Mudu su Deimonu atsistojame priekiu į rūmus, pagarbiu atstumu nuo karsto su Iljos kūnu. Į priekį išeina didingai atrodanti tamsiaodė ragana ir angelišku balsu ima giedoti giesmę deivėms, kad priimtų į savo karalystę dar vieną nekaltą žuvusįjį. Man suskausta krūtinę. Pačioje giesmės pabaigoje moteris uždega rankoje laikomą deglą ir kaip vyno taurę per vestuves perduoda savo liepsną karstui, kuris po geros minutės jau visas liepsnoja, juodi dūmai kyla į viršų. Pas deives.
Jaučiu Deimoną šalia savęs, prie šono. Nejučia mane apima nenumaldomas noras jį paliesti. Paliesti gyvą žmogų. Paliesti šiltą kūną. Vien dangiškoji karalystė suvokia, kiek daug valios pastangų man kainuoja atsispirti šiai pagundai. Mano juodu audeklu apdengta ranka tik patabaluoja prie šono. Ir nieko daugiau.
