Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Aleksandras neužtruko atsakyti į mano bučinį, o tai buvo ir nuostabiausia, ir kartu labiausiai bauginanti patirtis – tiek man, kadangi tai mano pirmas bučinys ir apskritai pirmas tokio masto artumas su kitu žmogumi po beveik dešimtmečio, tiek jam, kaip supratau iš vis dar virpančio jo kūno. Atrodė, kad bučinys trunka amžinybę, tačiau tuo pat metu per trumpai, kad mus abu pasotintų. Kai mes pagaliau atsitraukėme, aš pažvelgiau į jo juodas akis, kuriose buvo tiek į vieną susimaišiusių emocijų – geismas, baimė, meilė, liūdesys, neviltis, džiaugsmas, nustebimas, netikėjimas ir daugybė kitų – o jis vis dar taip drebėjo, kad aš nežinojau, kaip jį nuraminti. Nusišypsojau ir švelniai uždėjau delną ant Aleksandro skruosto.
- Viskas gerai, - sušnabždėjau. – Argi tu nesidžiaugi?
Jis sunkiai nurijo seiles. Užsimerkė. Tada atsimerkė. Ir atrodė nustebęs, lyg negalėtų patikėti tuo, jog aš neprapuoliau.
- Džiaugiuosi, - atsakė. – Labai džiaugiuosi, net nemaniau, kad taip džiaugtis įmanoma.
Bet jo akys vis tiek buvo kažkokios nerimastingos.
Apsivijau rankomis jo kaklą ir sušnabždėjau į ausį:
- Noriu atsigulti į tavo lovą, tik šįkart su tavimi.
Jis pažvelgė į mane. Kietai sučiaupė lūpas. Lyg bandytų atsispirti.
- Bet tik miegoti, - taip pat sušnabždėjo jis.
Aš vėl nusišypsojau ir linktelėjau. Kai nuėjome į jo miegamąjį, aš pradėjau vilktis žemyn suknelę ir tai pastebėjęs Aleksandras nusuko akis, iš lėto ėmė vilktis savo didžiulį apsiaustą bei kitus juodus rūbus, o aš vis negalėjau nustoti šypsotis. Likusi su apatiniais greitai įšokau į patalus, jis padarė tą patį. Ir kai likome akis į akį, kai atrodė, kad nebegalėsime nusukti žvilgsnio nuo vienas kito veido, spoksojome vienas į kitą net nemirksėdami, lyg pirmą kartą gyvenime – kuris jam jau buvo ilgas, o man dar toks trumpas – būtume išvydę kitą žmogų. Mes gulėjome kiekvienas ant savo šono ir buvome atsisukę vienas į kitą. Tada Aleksandras paklausė:
- Kodėl... kodėl tu manęs nori?
- Aš tave myliu, - besišypsodama pataisiau jį. Pirmą kartą ištariau šiuos žodžius, nors man jie atrodė savaime suprantami.
