Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Deimono lūpos reiklios ir šiurkščios, kaip vasarą nusileidžianti saulė, paskutinį kartą prieš pasislėpdama už horizonto metanti savo akinančius spindulius. Jis bučiuoja mane taip, tarsi tai būtų paskutinis dalykas, padėsiantis jam atskleisti tiesą, tarsi mano lūpų ir sielos užkariavimas dabar būtų svarbiausia jo misija. Jo bučinys man yra tarsi pažadas, jog rytojus niekada neišaušus. Ar tai būtų gerai, ar blogai.
Jo rankos tvirtai laiko mano galvą vietoje taip, kad aš negaliu nei pajudinti kūno, nei pasukti galvos. Ir taip pirmą bučinio akimirką mano kūnu kilęs maištas prieš tokį intymų prisilietimą, prieš tokį šventajai netinkantį poelgį po sekundės lieka visai užmirštas ir aš visa širdimi atsiduodu tam, kas manęs laukia toliau. Nes Deimonas man neatrodo svetimas. Ir jo bučinys, nors pirmasis mano gyvenime, taip pat atrodo tiesiog teisingas.
Taip turi būti.
Tada mano sargas atsitraukia ir burtai trumpam išsisklaido, bet ne visiškai. Jis vėl žiūri į mane tuo pačiu atsakymo į neįmanomus klausimus ieškančiu žvilgsniu, o mane ir vėl apima begalinė kaltė dėl to, jog aš tų atsakymų negaliu jam duoti. Deimonas kietai sučiaupia lūpas, o jo beribės akys mane veria kaip saldžiais nuodais užnuodytas kardas. Jis rankomis suima mane per pečius ir švelniai papurto. Aš vis dar per daug apdujusi, kad ką nors suvokčiau. Viskas vyksta taip greitai.
- Nagi, - be kvapo ištaria jis. - Čia juk aš.
- Žinau, - negalvodama iškart atsakau. Nežinau, iš kur manyje atsirado šie žodžiai ir kaip jie išsprūdo iš mano lūpų, bet žinau, jog jie, visai kaip bučinys, yra teisingi.
Deimonas vėl pažvelgia į mane ir jo juodos akys sužiba šalta liepsa, visai ne tokia, kuri dabar dega šalia mūsų. Ar aš atsakiau į jo klausimą? Gal ne visai, tačiau kol kas jam to pakanka. Deimonas viena ranka laisvai mosteli į šoną ir laužas pranyksta. Jaučiu, kaip į mano kūną ima skverbtis nakties vėsa, bet šaltis nesuspėja manęs apimti, nes tuoj pat Deimonas savo lūpomis vėl užkariauja manąsias, jo šiltos rankos leidžiasi vis žemiau mano liemeniu ir ima klajoti kūno takais.
Abi jo rankos stipriai apglėbia mane ir mano sargas kilsteli mane nuo žemės. Jaučiu, kaip nenutraukdamas bučinio jis nešte nuneša mane į palapinę, o aš vis dar užsimerkusi. Bučinys nutrūksta tuomet, kai jis paguldo mane ant apkloto, o pats įsitaiso viršuje. Deimono akys žiba nuo geismo, jo lūpos paraudusios ir blizgančios, mano turbūt lygiai tokios pat. Jis ima nusirenginėti savo sargybinio uniformą, o aš automatiškai puolu ieškoti savo dabar jau nebe tokios baltos suknelės sagų ir jas atseginėti. Vienas priešais kitą mes vis labiau ir labiau apsinuoginame.
Deimonas mane ir toliau bučiuoja, jo lūpos leidžiasi vis žemiau, mano kaklu, nuoga krūtine, pilvu, jo rankos švelniai, bet reikliai glamonėja mano kojas ir rankas, o aš atsakau tuo pačiu ir savo magijos išlavintais pirštais bei lengvu prisilietimu sugebu išgauti iš jo kūno tokias reakcijas, kurios man atrodo nors ir nedoros, bet labai stebuklingos. Jis labai įdėmiai įsižiūri į mano akis, lyg bandytų įskaityti jose viso pasaulio išmintį. Prieš įeidamas į mane Deimonas nepaklausia, ar aš esu tam pasiruošusi ir ar to noriu. Jis nieko neklausia. Tiesiog pasiima tai, kas priklauso jam. Tarsi aš būčiau jo jau nuo amžių pradžios.
