Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kai vėl atgavau sąmonę, iškart suvokiau, kad esu namuose. Atmerkus akis mane pasitiko visiška tamsa, bet ji nebuvo gąsdinanti, kaip tik atvirkščiai – po bjaurios Adelanijos dienos šviesos ji buvo itin paguodžianti. Jutau, kad guliu lovoje. Kažkas dar be manęs buvo tame tamsiame kambaryje.
- Kur... kur aš esu? – paklausiau. Mano balsas buvo nusilpęs ir vos girdimas, bet tikėjausi, jog kad ir kas buvo čia su manimi, išgirdo.
Netrukus išgirdau atsakymą, balsas buvo tolimas, žodžiai vos suprantami:
- Mano kambaryje.
Tamsusis. Jo balsas. Jo kambarys.
- Kodėl aš tavo kambaryje? – vėl paklausiau.
Prieš akis pastebėjau juodos figūros judesį, bet susikaupti man buvo ypač sunku. Bjaurus skausmas vis dar buvo gerokai sukaustęs mano kūną.
- Nenorėjau be tavo leidimo eiti į tavo namus. – Jo balsas buvo vien šnabždesys.
Prunkštelėjau. Ar bent norėjau tai padaryti.
- Nuo kada tau tai rūpi?
Pajutau, kad jis atsisėdo ant lovos šalia. Bet mano klausimą paignoravo.
- Kaip jautiesi, Kalipse?
Troškau, kad jis nustotų to klausti.
- Šūdinai. Noriu būti savo lovoje.
Kelias ilgas akimirkas jis nieko neatsakė. Tamsoje vos gebėjau jį įžiūrėti.
- Gerai, bet...
- Bet kas?
- Aš turėsiu tave nunešti.
Troškau dar vieno – kad jis pamatytų mano žiežirbas svaidantį žvilgsnį. Jis parnešė mane atgal į Nakties karalystę, bet negali parnešti namo?
- Už tai, ką man padarei, tai mažiausiai, ką esi man skolingas.
Vėl tyla. Tada:
- Taip. Žinoma.
Nepatogiai pasimuisčiau lovoje, bet skausmas nudiegė dar baisiau. Jaučiau, kaip viena jo ranka apglėbė mane per liemenį, o kita suėmė už kojų. Jo prisilietimai buvo lėti ir atsargūs. Prisiglaudusi jam prie krūtinės užuodžiau jo kvapą – odos ir nakties oro, sumišusio su kraujo ir saldžiu nuodų aromatu. Suvokiau, kad tai jis mane parnešė iš pilies tada, kai užpuolė, tai jis mane išgelbėjo nuo raudonakės vampyrės.
Užsimerkiau tikėdamasi, kad teks eiti per lauką, bet atsimerkusi jau buvau savo miegamajame. Čia buvo daug šviesiau, įžiūrėjau savo baldų, sienų, daiktų kontūrus ir pasijutau išties esanti namuose. Jausmas buvo geras, išlaisvinantis. Tamsusis atsargiai paguldė mane į lovą, o aš nesusilaikiusi suinkščiau iš skausmo.
