Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Ateinančiomis dienomis negaliu sulaikyti savo džiaugsmo dėl atgautų magiškų galių ir beveik kiekvieną dieną kartu su Deimonu grįžtu į tą pačią vietą sode, kad galėčiau dar bent truputį paburti. Treniruočių su Mildred metu man sunkoka apsimesti, jog burti dar negaliu, ir suvaidinti nusivylimą bei nuslėpti džiaugsmą, vis dėlto jaučiu, kad mano magija vis dėlto dar ne tokia stipri, kad galėčiau sugrįžti prie įprastų savo pareigų ir padėti karalienei apsaugoti Adelaniją. Puikiai suprantu, kodėl Deimonas pasiūlė bent kuriam laikui pasilaikyti šias žinias sau. Pirmą kartą per labai ilgą laiką jaučiu, kad bent dalelė - tikroji dalelė - manęs trumpam priklauso vien man. Tai geras jausmas.
O Mildred kaip niekad atrodo pykstanti ant Deimono. Išvien vis svaido jam piktus žvilgsnius, jį išvydus jos lūpos persikreipia, lyg ji ką tik būtų paragavusi ko nors ypač atgrasaus.
- Negi tu jam pavydi, Mildred? - vieną dieną klausia karalienė, kadangi ir ji jau pastebėjo mano sargo ir mano draugės raganos asmeninius nesutarimus, kurie išties net ir pašaliniam žmogui buvo labai akivaizdūs. - Negi pavydi Kalipsės?
Man irgi įdomus atsakymas į šiuos klausimus. Bet Mildred tik nurausta ir nudelbia akis į žemę. Kažką neaiškiai sumurma apie tai, jog Deimonas negali manęs tinkamai apsaugoti ir jau kelis kartus dėl jo elgesio aš pravirkau. Bandau tai paneigti sakydama, kad tiesiog viskas susidėjo į vieną, bet Mildred manęs nesiklauso, o karalienė į visą tai tik numoja ranka.
- Tau nėra ko pavydėti, Mildred. Šventoji nepriklauso vienam žmogui, ji yra mūsų visų.
Tą dieną pietūs tokie pat įprasti, kaip ir bet kurią kitą dieną. Laukiu, kol Ilja patikrins mano maistą, o Deimonas sėdi šalia manęs ir tai vienas iš tų retų kartų, kai savo įtaka galiu priversti jį bent kažkiek pavalgyti. Aš tikrai nesuprantu, kaip jis gali išbūti tiek ilgai nevalgęs. Gal tai susiję su kareivių ištvermingumu?
Staiga Ilja sustoja savo vietoje kaip įkastas ir aš klausiamai pažvelgiu į jį.
- Ilja? Ar tau viskas gerai?
Bet jis neatsako, tik apimtas baimės ir šoko žiūri priešais save. Su baime pastebiu, kaip ima mėlynuoti jo veidas ir kaip jis vis atsilošia savo kėdėje ir galiausiai nukrinta ant grindų. Pirmasis į šią nelaimę sureaguoja Deimonas, jis atsistoja iš savo vietos ir žaibišku greičiu atsiduria prie Ilja kūno, tuo tarpu visos didžiojoje salėje esančios moterys, pamačiusios, kas vyksta, ima burtis aplinkui, kai kurios šaukia, kitos aikčioja. Aš po kurio laiko irgi atsistoju ir prieinu šalia Deimono, kuris klūpo prie Iljos dabar besiraitančio kūno. Iljos veidas dabar dar labiau pamėlynavęs, o iš burnos drimba putos.
Ar tu nesijauti kalta?
- Tai nuodai, - sako Deimonas, kai aš atsiklaupiu šalia ir pridedu savo rankas Iljai prie krūtinės, bandydama pajusti širdies plakimą.
