Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Į karalienės rūmus vėl patekti galiu tik pakeitusi savo išvaizdą. Nors sargyba sustiprinta, niekas pernelyg ilgam manęs nesustabdo, atidžiai nužvelgia ir leidžia eiti tolyn. Mane atidžiai apklausia tik prie karalienės kambario durų – iš to aš suprantu, kad ji tikrai ten – bet aš kalbu neįtariai ir atsakau tik tai, ką galėtų žinoti paprasta rūmų ragana. Galiausiai niekam nebekeliu įtarimo ir sargybiniai mane įleidžia pas karalienę.
Ji sėdi savo minkštame krėsle ir žiūri pro langą. Kaip suprantu iš man taip pažįstamos kūno pozicijos, ji nusiteikusi niūriai. Man įėjus ji pasako:
- Padėk ant stalo ir išeik.
Ji nežino, kad atėjau aš. Bet kai nieko neatsakau ir ji neišgirsta durų trinktelėjimo, atsisuka. Jos akys išsiplečia iš nuostabos.
- Kas tu? Ką čia darai?
Akimirką stoviu ir žiūriu į ją, svarstydama, ar verta man taip anksti atsiskleisti. Nusprendžiu, kad verta, ir pasirodau jai tikrąja savo išvaizda.
Ji nieko nesako, tik atsistoja nuo savo krėslo ir dabar pamatau ją visą. Pastebiu, kad ji atrodo nuvargusi ir gal net netekusi kiek svorio – tiek nerimavo netekusi visų savo šventųjų ir visos savo galios. Ji vilki vieną iš paprastesnių savo suknelių ir, spėju, kad ne pirmą dieną, nors tai jai ir nebūdinga – suknelė atrodo dėvėta kiek ilgiau, kai kuriose vietose nuo krėslo susiraukšlėjusi. Svarstau, kiek ji laiko šitaip prasėdėjo prieš man užėjus.
Atidžiai stebiu jos veidą, kai ji bando nuspręsti, kaip su manimi elgtis – ar vaidinti gerą ir dorą motinišką karalienę, kuriai aš baisiai rūpiu ir kuri man dingus beprotiškai dėl manęs jaudinosi (jei kartais dar nebūčiau atgavusi prisiminimų), ar parodyti savo tikrąjį veidą ir kalbėti su manimi kaip su nieko verta verge, taip, kaip ji su manimi elgdavosi prieš viską, prie pabėgimą.
Nėra teisingumo atsakymo, nes kad ir ką ji pasirinktų, jis būtų neteisingas. Aš jos gerumo neimu už gryną pinigą, bet ir iki galo neprisimenu jos piktadarysčių.
- Nesitikėjau, kad čia sugrįši, - paprastai sako ji.
Neutralus atsakymas. Man patinka.
- Aš ir pati neketinau grįžti, - prisipažįstu. – Bet iškilo nenumatytų aplinkybių. Ir štai aš čia.
Ji pažvelgia man per petį. Jos akyse sužiba nerimo kibirkštėlės.
- Atėjau viena, - sakau. Ne dėl to, kad noriu ją nuraminti, o tam, kad visas jos dėmesys būtų sutelktas į mane – ji privalo mane išklausyti. – Daugiau niekas su manimi neatėjo.
Ji kilsteli antakį.
- Net Tamsusis? – klausia.
Linkteliu.
- Net jis.
Ji kiek patyli. Tuomet klausia:
- Kodėl čia atėjai, Kalipse? Ketini mane nužudyti?
Primerkiu akis.
- Man būtų kvaila bandyti, - nuoširdžiai sakau. – Žinau, kad vis dar turi velnias žino kiek sukaupusi tų abiejų šventųjų vaikų galios, prieš ją pakovoti aš net nemėginčiau.
Matau, kaip jos veide pasimato blausi pikdžiugiška šypsena. Svarstau, kiek šiuo metu, jai taip stovint prieš mane jos kūne yra pavogtos šventųjų magijos, bet tokios baisios mintys mane net nupurto.
- Tai todėl tau reikėjo atsivesti Tamsųjį... – šleikščiai išsišiepusi sako ji. – Su juo būtume kovoję kaip lygus su ly...
- Atėjau čia, nes noriu tau pasiūlyti sandorį, - pertraukiu ją.
Jos akys iš netikėjimo prisimerkia.
- Ir ką tu man tokio galėtum pasiūlyti? Ar atėjai čia atiduoti savęs, savo galių? Man nereikia tokios aukos, mieloji, jei už tave keršyti man iškart atbėgtų Tamsusis. Gali pasilaikyti...
- Jis neateitų keršyti, aš tuo pasirūpinau, - vėl nutraukiu ją.
Ji kilsteli antakius.
- Taigi tu siūlai man save ir savo galias, ar gerai supratau?
Linkteliu.
Ji vėl šlykščiai išsišiepia.
- Bet aš dar turiu šventųjų galios. Tai tu gali eiti sau.
Žinau, kad ji blefuoja.
- Šita galia gretai pasibaigs, nes ji nepriklauso tau. O jei nepriimsi mano pasiūlymo, mudu su Tamsiuoju pasirūpinsime, kad į tavo rankas daugiau niekad, per amžių amžius nepakliūtų joks kitas šventasis. Kaip manai, kiek lako išsilaikys tos galios, kurias dabar laikai pasigrobusi savyje? Mėnesį, gal du, o kas tada? Kas laukia karalienės, neturinčios galių? Kam ji tokia reikalinga? Kai tapsi niekuo, tik paprastu žmogumi, tai ir soste ilgai neišsilaikysi. Tavo vietą kaipmat teiksis užimti kokia tvirtesnė, jaunesnė, galingesnė ragana. O tave nužudys vienu rankos mostu.
Matau, kaip nusvyra jos lūpų kampučiai, o mano žodžių sunkumas nuslegia jos pečius.
- Tai ką tu man siūlai? – iškošia ji pro dantis.
- Prisiekiu tau viskuo, kas man brangu, kad nebandysiu daugiau niekad nuo tavęs pabėgti, kad noriai atiduosiu tau visas savo galias ir nebesipriešinsiu.
Jos šnervės išsiplečia.
- Kur kabliukas? Kokios tavo sąlygos?
Giliai įkvepiu.
- Tu daugiau nebeieškosi Košmarų karalystės. Pamirši viską apie Tamsųjį, paliksi jį ir jo žmones ramybėje. Daugiau jų nebeieškosi ir nebandysi sunaikinti. Tokios mano sąlygos. Jei sutinki, aš tavo.
Ji kelias minutes susikaupusi svarsto mano žodžius. Iš jos akių matau, kad sutiks, bet kai jau žiojasi prabilti, prie vienos iš sienų ima šmėžuoti milžiniškas šešėlis.
Ji įtūžusi atsisuka į mane.
- Sakei, kad atėjai viena! – surinka.
- Aš ir atėjau viena!
Ji net suriaumoja iš įtūžio ir, pasiėmusi šone stovėjusią lazdą, mosteli ja į šešėlį, iš lazdos galo kaip iš laidininko pasipila šviesos kibirkstys. Su siaubu pagalvoju, kokia tai siaubinga galia, kai šešėlis nudrimba ant grindų ir įgyja savo žmogiškąjį pavidalą. Iš mano lūpų išsiveržia riksmas, kai suvokiu, kad dabar ant grindų pakirstas šventosios magijos kraujais plūsta ir spjaudosi Nakties karalystėje gimęs ir augęs Dimianas, kuriam tokia galia mirtina... Kai suvokiu, kad jis mane čia nusekė, man pašiurpsta oda.
- Dimianai! – surinku.
Bandau eiti prie jo, kad išgydyčiau, kad neleisčiau jam numirti, bet staiga ji sugriebia mane už plaukų. Surinku iš skausmo.
- Ne, prašau, leisk man jį išgydyti, ir tada būsiu tik pas tave! – šaukiu, bet ji dabar jau abejomis rankomis mane sugriebia ir žiebia lazda per galvą taip, kad apsvaigstu.
- Atėjai manęs čia apgauti! O tas tegul miršta, jei drįsta taip sliūkinti man iš pasalų!
Kiekviena sekundė, kol ji mane laiko, Dimiano gyvybei velniškai svarbi. Ašarodama stebiu, kaip vis daugiau kraujo plūsta iš jo kūno. Mūsų akys akimirką susitinka. Jo žvilgsnis netrukus užgęsta.
Jei tik dabar man pavyktų išsivaduoti... Bet ji skaudžiai žiebia švytinčia lazda man per šoną ir aš vėl sudrimbu ant grindų.
Staiga trinktelėdamos atsidaro karalienės kambario durys ir jose pasirodo trys man pažįstami veidai. Ne, viskas neturėjo taip baigtis, jis neturėjo čia atsidurti.
- Paleisk ją, arba aš supleškinsiu tave gyvą, - sako Aleksandras.
