Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Šventasis berniukas taip pat visą šį laiką leido Juodojoje pilyje, netoli ten, kur buvome ir mes, nes eiti reikia netoli. Jis atidaro duris ir įleidžia mane į geriau už kitus apšviestą kambarį. Netrukus išvystu šviesiaplaukį berniuką. Jis atrodo daug geriau, nei mano vizijose, jo skruostai nebe tokie įdubę, juose pagaliau atsirado vaikui sveika rausva spalva, jo akys žiba iš džiugesio, kaip ir turėtų tokio amžiaus berniuko, o ne iš išsekimo. Mums įėjus pastebiu, kad jis žaidžia su metaliniais juodais kareivėliais, bet nespėju net pagalvoti, iš kur jis juos gavo, kai išgirdęs mus atėjusius berniukas atsisuka, jo purpurinėse akyse pasimato džiugesys ir pribėgęs it nuosavas vaikas apglėbia mane per liemenį.
- Kalipse, tu sugrįžai! – sušunka jis. Nuo staigiai apėmusių emocijų ir jo apkabinimo netikėtumo susvyruoju, bet Aleksandras mane prilaiko.
- Iš kur žinai mano vardą? – klausiu berniuko. Jis pakelia akis ir pažvelgia į mane.
- Mama man jau seniai pasakė tavo vardą, o aš tave dažnai matydavau, bet nei man, nei mano sesei niekad neleisdavo su tavimi kalbėtis.
Žinau, ką jis vadino mama.
- Man labai gaila dėl tavo sesutės, - sakau jam ir berniuko akyse pasimato liūdesys. – Prisiekiu, labai norėjau ją išgelbėti, bet man nepavyko...
- Viskas gerai, Kalipse, aš žinau, kad tu labai stengeisi.
Berniukas atsitraukia, paima mane už rankos ir vedasi prie savo juodų metalinių kareivėlių. Jaučiu, kaip Aleksandras seka mums iš paskos. Norėčiau, kad jis išeitų ir paliktų mus vienu du, bet žinau, kad jis to nepadarys, net jei paprašysiu.
- Atleisk, kad klausiu, bet kuo tu vardu?
Berniukas atsisėda ant kilimo ir paima į rankas keletą kareivėlių, du paduoda man; mano delne jie vėsūs ir malonūs laikyti. Tik tada jis pakelia galvą ir atsako:
- Aš Niro. – Tada nusišypso akinančia šypsena.
- Malonu su tavimi susipažinti, Niro, - sakau. Ir atsisėdu šalia jo. Šiek tiek maudžia šonus, bet skausmas pakeliamas. – Labai džiaugiuosi, kad tu saugus ir esi čia.
- Ir aš džiaugiuosi, - sako Niro ir pažvelgia man per petį į vyrą šalia. – Aleksandras mane išgelbėjo, aš jo taip laukiau.
Nustembu dėl jo žodžių ir nejučia atsisuku pažiūrėti į Aleksandrą, bet jis į mane nežiūri, stebi berniuką. Aš dar kartą apsižvalgau aplink kambarį.
- Ar tu čia ir miegi? – klausiu. Mintis, kad toks mažas berniukas vienas miega tokiame dideliame ir tamsiame kambaryje mane kiek gąsdina.
Niro papurto galvą. Pažvelgia į Aleksandrą ir jam nusišypso. Lyg palieptas Aleksandras prieina arčiau.
