Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
ANTRA DALIS. PIRMAS SKYRIUS. Prieš septynis mėnesius.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Buvo daugybė dalykų, kuriuos norėjau padaryti kitaip, tačiau padariau juos taip, kaip sugebėjau. Iš rūmų vieną gūdžią man pavyko pabėgti šiek tiek pakeitus savo išvaizdą - ilgus baltus plaukus pakeitus trumpais rudais, ryškiai rožines akis pakeitus tamsiai rudomis ir siauromis, o odos blyškumą pakeitus bronziniu atspalviu beveik niekas nepastebėjo, kaip išsmukau pro duris. Be savo baltos suknelės ir šydo ant veido atrodžiau kaip dar viena rūmų ragana. O joms, kitaip nei man, buvo leidžiama keliauti kur panorėjus. Jos, kitaip nei aš, buvo įgavusios karalienės pasitikėjimą. O aš visuomet buvau saugoma ir stebima. Tą lemtingą naktį ne taip intensyviai kaip visas kitas. Pagaliau atsirado proga apsivilkti pilkšvą suknelę ir rusvą mantiją, kurias buvau nugvelbusi prieš gerą mėnesį.
Nepaisant visko, ką man darė rūmuose, aš dar buvau pakankamai galinga, tad pakeisti savo išvaizdą man buvo visai nesunku. Sudėtingiau buvo išvaryti savo baimę, kad išeidama lauk niekam nesukelčiau įtarimo, nes net ir atrodydama kitaip fiziškai aš vis tiek elgiausi taip, kaip įprastai, mano veido išraiškos taip pat buvo vienodos. Bet ties tuo irgi dirbau jau keletą mėnesių. Pabėgimas buvo ilgas ir sudėtingas planas, kuriam aš nuoširdžiai ruošiausi, nes tai buvo vienintelis dalykas, dar palaikantis man gyvastį. Man buvo dvidešimt vieneri, o aš jau buvau tokia išeikvota, kad kažin ar likusi rūmuose būčiau sulaukusi trisdešimto gimtadienio.
Kelyje buvau jau šešiolika dienų ir gerokai atitolau nuo tos vietos, į kurią niekad nebenorėjau sugrįžti. Visą tą laiką praleidau keliaudama kuo toliau nuo ten, tai pėsčiomis, tai raita ant žirgo, tai išnuomotoje karietoje; kartais visai viena, kartais su vienu ar dvejais pakeleviais, o dar rečiau su grupe keliaujančių vadinamųjų Adelanijos karalystės klajoklių - žmonių, kurie neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, kurie nuolat judėjo iš vienos Adelanijos vietovės į kitą.
Šešioliktos bėgimo dienos vakarą keliavau karietoje kartu su dviem vyrais - jie abu buvo prie sienos keliaujantys vampyrai - ir motina su dukra - abi buvo raganos ir ieškojo saugesnės vietos, nei karalystės centras, kur jų prigimtis ir rūšis nepritrauktų tiek dėmesio. Aš prisistačiau taip pat esanti ragana, visą gyvenimą praleidusi centre, o dabar užsimaniusi ramybės. Tai buvo beveik tiesa. Kelionė truko nuo pat ryto, bet mes persimetėme vos keletu žodžių. Karieta sustojo prie smuklės ir aš įdaviau vadeliotojui dešint grašių už savo vietą.
Įėjau į smuklę. Ten buvo šilta ir visai nedaug atsidavė alkoholiu, prakaitu bei senu krauju. Ketinau čia išsinuomoti kambarį bent dviem naktims, nebent nesužinosiu to, ko man reikia, nors šiaip smuklės yra geriausia vieta nepavojingu būdu gauti informacijos. Priėjusi prie baro sumokėjau smuklės šeimininkui už dvi naktis į priekį ir jis nuvedė mane apžiūrėti manojo kambario. Jis buvo paprastas (viena lova, vienas stalčius, vienas langas) ir, dėkui deivėms, nepurvinas, tik oras kiek priplėkęs. Pasidėjau savo antrą rūbų pamainą ant lovos ir atidariau langą.
