Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Praėjo savaitė. Kas antrą naktį ėjau sargybą prie vartų, kas trečią dieną padėjau Hezrai jo ligoninėje ir palaikiau Fojis kompaniją, nors ji dabar į mane žiūrėjo kiek kitaip, nei mums susitikus pirmą ar antrą kartą – su didesne pagarba ir kartais net su keista nuostaba, lyg matytų pirmą kartą – mūsų santykiai tapo vis artimesni; supratau, kad su ja būti man smagu. Hezra itin vertino mano darbą ir mano kompaniją, o kiekvienos darbingos sesijos metu tarp mūsų tvyrojo darnaus supratimo ir empatijos jausmas, apie kurį gyvenime prieš tai galėjau tik pasvajoti.
Smagu buvo ir su kitais, vis dėlto labiausiai išsiskyrė Dimianas. Ateidavo pas mane į namelį rytais nešinas pusryčiais ir, kol mes gerdavome kavą ir kalbėdavomės, pranešdavo naujausias karalystės, kuri išties labiau priminė nakties miestelį, žinias.
- Nevadink jos Košmarų karalyste, - vieną rytą išbarė mane jis, kai aš ėmiau klausinėti paprastų visiems suprantamų, bet man visai nesuvokiamų dalykų. – Tai Nakties karalystė.
Turėjau pripažinti, kad toks pavadinimas jai daug labiau tiko.
Meivė su Rianonu du laisvadienius iš eilės kvietėsi mane pas save ir aš turėjau pripažinti, kad jaukesnių, malonesnių bei šeimyniškesnių namų už judviejų, neskaitant mano mamos namelio, man dar neteko matyti. Meivė man visuomet buvo labai maloni ir draugiška, o ir Rianonas su kiekviena diena, rodos, vis labiau atlėgo ir ėmė vis labiau laikyti mane savo drauge.
Mariją su kūdikiu judviejų namuose lankiau, kai tik turėjau laisvo laiko; pasirodo, Marija išties gyveno ne namelyje, o dviejų aukštų prabangiame ir ištaigingame dviejų aukštų name, kurį, rodos, net karalystės mėnesiena apšviesdavo labiau, nei kitus namelius. Nuo jos dukrytės Žanos gimimo praėjus dešimčiai dienų ji nusprendė surengti kūdikio sutiktuves ir sukviesti žmones iš visų apylinkių namų – žodžiu, visus, kurie norėjo ateiti. Tokia drąsa ir toks pasitikėjimas artimu mane labai stebino, tačiau šventės rytą pas mane atėjusi Fojis patikino, kad Marijai tiesiog patinka švęsti – bet ką, bet kada ir su bet kuo.
Išsitraukiau iš spintos rubinais išdabintą tamsiai raudoną suknelę, kurią nusipirkau iš algos keista valiuta, kurią man paliko, kaip spėjau Tamsusis. Turbūt pats suprato, kad man reikia pinigų net paprasčiausiems dalykams, nors daugiau nė karto nuo pirmosios dienos man jo sutikti neteko. Vieną laisvadienį ryte buvau nuėjusi į pilį – nežinau, kas mane ten vedė, bet, atrodo, negalėjau atsikratyti minties, kad turiu susitikti su Tamsiuoju - ir laukiau jo pasirodant; jei iš tiesų būčiau jį sutikusi, būčiau sakiusi, kad tiesiog laukiau, kol ateis Dimianas. Bet aš laukiau keletą valandų, o Tamsusis taip ir nepasirodė. Likau nusivylusi. Grįžau namo ir daugiau apie tai negalvojau. Iki dabar.
- Ką manai apie šitą? – paklausiau Fojis, kurios vien žvilgsnis pranešė, kad suknelė jai labai patinka.
Fojis vilkėjo ryškiai geltoną kelnių bei švarko kostiumą – o gal man tik atrodė, kad jis labai ryškus, nes mano akys per visas tas dienas jau spėjo priprasti prie neįprastos karalystės tamsumos; taip pat ir prie neįprastų gėlių, vaisių, daržovių, švytinčių žuvų ir raibuliuojančios mėlynos žolės bei sidabrinių medžių – ir jos trumpi auksiniai plaukai buvo įmantriai sušukuoti. Hezros magiški ir ilgi menuliais, žvaigždėmis ir kitomis planetomis išdabinti marškiniai bei kelnės buvo labai šventiški ir taip pat raudoni; auskarai, apyrankės ir bent trys kaklo pakabukai buvo savo vietoje. Norėjau atrodyti taip pat ištaigingai, kaip ir jie.
