Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Visą pirmąją naktį rūmuose Aleksandras praleido bandydamas įsigauti į muzikos kambarį, kur, manė, vis dar galėtų būti šventoji mergaitė, bet jam niekaip nepavyko to padaryti nepastebėtam, o rizikuoti būti sugautas ir taip gal amžiams atsiskirti nuo Kalipsės jis negalėjo. Muzikos kambario durys taip lengvai neatsidarė, o jei ir atsidarytų, kažin, ar jam pavyktų taip lengvai patekti į tolimesnį veidrodžių labirintą bei už jo slypintį kambarį.
Jis tikėjosi, kad gal per naktį Kalipsė jį vis dėlto stebuklingai prisiminė, bet kai ryte atsidarė jos kambario duris ir pro jas visa išsekusi išėjo jo mylimoji, Aleksandras suvokė, kad stebuklo teks palaukti. Jis ją visur lydėjo, nenorėjo atsitraukti nė per žingsnį, o kai ji primygtinai liepė jam pavalgyti, jis norėjo atšauti, kad negali daryti nieko – nei valgyti, nei miegoti, net daryti to, kas gyvybiškai svarbu vampyro išgyvenimui, kol ji nebus saugi ir nepaliks šių rūmų, kur kiekviename kampe slypi priešai ir pikto trokštančios pabaisos.
Kalipsė jam prasitarė, jog neteko savo galių. Tokios liūdnos, išsigandusios ir sugniuždytos jis jos dar nematė. Ji kaltino save dėl to, ko pakeisti ar kam užkirsti kelio niekaip nebūtų galėjusi. Aleksandras taip norėjo ją paliesti, bet ji vis atsitraukdavo.
Aleksandras stebėjo tą jos maisto valgytoją, tą Ilją. Gal jam teks senu geru būdu patikrinti, kur dingo Kalipsės galios. Gal atsiradus tikram pavojui jos kaip mat atsiras.
Ji tiek daug kartų pažiūrėjo į jį taip ar pasakė jam ką nors tokio, kad baisią, siaubingą, kankinančią akimirką vertė jį manyti, jog štai, ji pagaliau ji prisiminė, arba, štai, ji taip puikiai vaidino, visus apmovė, ji iš tikrųjų niekada jo nepamiršo. Bet tada jos žvilgsnis vėl pasikeisdavo, tikroji jos žodžių reikšmė išaiškėdavo ir Aleksandro širdis suduždavo iš naujo.
Jis save kaltino, kam nepasirūpino ja ir kam paliko ją čia vieną, kam nesugrįžo iš karto vos suvokęs, kad ji negrįžo su Dimianu. Kaltino save, kam sutiko jai leisti keliauti kartu su juo į tą savižudikišką misiją – jis ir pats būtų susitvarkęs. Ir kaltino save, kam leido toms kvailoms mintims sėtis ir veistis jos nuostabioje galvoje – juk jau seniai žinojo, kad kitus ji visuomet gelbės pirmiau, nei save. Tad dėl savo širdgėlos jis taip pat galėjo kaltinti tik save.
Kai žiežula pareiškė, kad veš Kalipsę iš rūmų, kad susitiktų su vietiniais, Aleksandras pasirūpino būti vienas ir vienintelis šalia jos arti esantis žmogus. Žiežula jo klausė it šilkinė ir jis negalėjo tuo nepasimėgauti.
Atvykę į vietą, jie visą laiką ėjo labai arti vienas kito. Nykioje Adelanijos šviesoje ir jos bjaurioje tikrovėje Kalipsė atrodė visai nepritampanti. Jis troško iš jos išgauti kokią reakciją, nes bent jau kol kas ji niekaip niekuo neišsidavė, o jis taip norėjo bent iš dalies suprasti, ką ši naujoji jo neprisimenanti Kalipsė galvoja. Lyg netyčia paklausė, ar ji nesijaučia kalta dėl to, kad kažkas kitas gali mirti ją saugodamas. Tikėjosi, kad, kaip senoji Kalipsė, ji primerks akis, nudiegs jį smerkiančiu žvilgsniu ir pasakys, kad visi gali ir turi vieni kitus gelbėti, kitaip pasaulis būtų nemielas, kad ji pati mirtų už tuos kitus žmones, tai gal ir jiems būtų neprošal už ją numirti. Bet iš šios Kalipsės neišgavo nieko panašaus. Ji tik išbalo, nudelbė savo gražias rožines akis ir ėmė drebėti. Jos balsas buvo tylus ir kupinas skausmo.
Aleksandras suvokė, kad taip tik dar labiau ją įskaudino.
O tada kažkoks šlykštynė pasikėsino ją nuskriausti – Aleksandras perskaitė jo mintis ir tik žinia, kad šio bjauraus vyro skerdynes pamatys ir naujoji drebanti Kalipsė privertė jį atsitraukti.
Jis drebėjo iš įniršio galvodamas, kad kažkas norėjo iš jo atimti tai, kas jam priklauso. Kalipsė – net ši išsigandusi Kalipsė – priklausė jam ir niekas niekada to nepakeis.
Karietoje Aleksandras nejučia ją aprėkė, kad ji jam neleido įvykdyti keršto. Ir vėl jis tikėjosi, kad Kalipsė ir pati jį aprėks, bet ji tik nutilo ir vos neapsipylė ašaromis. Jis iš karto pajuto baisią kaltę.
Aleksandras visa širdimi nekentė ryškaus skirtumo tarp jo mylimosios ir merginos, kuri buvo priešais jį dabar. Jis neapkentė, kad raganoms ir žiežulai pavyko ją palaužti. Negalėjo sulaukti, kol įvykdys savo keršto planą.
Tad vieną naktį jis užėjo į jos kambarį ir užgesino degančią lempą, tikėdamasis, kad taip ji prisimins Nakties karalystę – namus. Bet tada išgirdo jos riksmą ir tai buvo baisiausias kraują stingdantis jam girdėtas garsas. O planas net neišdegė. Ilgainiui viskas atrodė beviltiška.
Vis tik jam pavyko ją paliesti. Ji rėkė, verkė ir blaškėsi jo glėbyje, o jis tik dar tvirčiau glaudė jos kūną sau prie krūtinės – įkvėpė į save jos malonaus kvapo, lietė jos mylimą odą ir akimirką pasijuto kaip seniau, net nebegirdėjo jos verksmo. Kita teorija pasitvirtino – nuo jo prisilietimo ji atgavo dalį savo galių. Gal po kiek laiko atgaus bent dalį atminties.
Po kelių dienų jis išbandė ir kitą savo teoriją. Paryčiais jis nuėjo į virtuvę, kur buvo ruošiamas maistas, ir naudodamasis savo galiomis į Kalipsės pusryčiais turėjusius tapti patiekalus sulašino šiek tiek šešėlinės magijos, kuri ten patekusi iš karto virto mirtinais nuodais – jis žinojo, jog tą maistą pirma ragaus ne Kalipsė, bet vis tiek turėjo būti labai atsargus.
Ši teorija nepasiteisino. Berniūkštis mirė, o Kalipsei jo prikelti iš numirusiųjų niekaip nepavyko. Aleksandras jau pamanė, kad ji čia pat ir nugrius prie lavono nuo išsekimo, bet jis švelniai suėmė ją per pečius ir patraukė į šalį. Dar švelniau atkalbėjo ją toliau stengtis. Atrodė, kad jo balsas jai darė stebuklus. Ar dėl to, kad ji pradėjo pamažu jį prisiminti? Gal prisiminė jam jaustą meilę? O gal ėmė iš naujo jį įsimylėti?
Aleksandras mažiausiai troško paskutinio varianto.
Jis tikrino savo teorijas norėdamas Kalipsei gero, bet ji, rodos, po kiekvieno tokio tikrinimo likdavo tik dar labiau sugniuždyta. Jis privalėjo paskubėti ir kuo greičiau išsinešti ją iš šios pragaro skylės, net jei ji jo ir neprisimins, bet dar kol kas negalėjo to padaryti.
Kol nesurado šventosios mergaitės, nuo kurios ir prasidėjo visa ši mėsmalė.
Pirmąją savaitę Aleksandras praleido naktimis, retkarčiais ir dienomis bandydamas įsiveržti į muzikos kambarį ir praeiti pro visus veidrodinius labirintus, o antrąją savaitę jam tai padaryti pavyko, tačiau pastangos pasirodė tapusios bevaisėmis. Mažosios šventenybės ten nebuvo. Jis turėjo ir pats apie tai pagalvoti anksčiau, bet tapo aišku, kad žiežula ją perkėlė kažkur kitur.
Daugybę kitų naktų jis praleido klajodamas po rūmus ir svarstydamas, kur galėtų būti kita vaiko saugojimo vieta. Po ilgų ieškojimo savaičių Aleksandras pagaliau rado tą slėptuvę. Tai buvo kambarys, į kurį durys buvo paslėptos, bet kurias savo šešėlinės magijos pagalba jis nesunkiai atrado. Jis net sukūrė naują burtą, kad naktį neprižadintų visų rūmų šliundrų, kol grubiai griaus tas duris iš vyrių. Ir jam pavyko. Bet tik patekęs į tamsų ir drėgną kambarį bei išvydęs ramiai lovoje miegančią baisiai sulysusią šviesiaplaukę mergaitę Tamsusis suprato, kad neapgalvojo, kas bus toliau. Dabar jis jos išgabenti negalėjo – tai reiškė, kad teks palikti Kalipsę vieną visai nakčiai ir visai dienai, o to leisti jis negalėjo.
