Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Praėjo jau kelios valandos, bet nė vienas iš mūsų nebuvo užsnūdęs ilgiau nei dešimčiai minučių. Kažkoks keistas nerimas kirbėjo mūsų širdyse – gal tai buvo nerimas dėl nujaučiamo visos šios situacijos, mūsų meilės, šios dienos ir visų ateinančių dienų laikinumo, bet ne, tai buvo nelogiška ir niekaip nepaaiškinama. Tad gal užmigti negalėjome ir dėl tos meilės, kuri šiaip buvo mums abiem kiek neįprastas, man niekad nepatirtas, o jam jau pamirštas jausmas. Bet miegoti mes negalėjome. Tik laikėme užsikabinę vienas kito kaip gelbėjimosi virvės, traukiančios iš vandens link oro, laikėme vienas kitą glėbyje taip, lyg niekas mūsų niekad negalėtų išskirti.
Mums taip begulint, staiga kai ką prisiminiau.
- Aleksandrai?
- Taip? – Jo balsas buvo tylus ir jame nebesigirdėjo nei nerimo, nei baimės, kurie buvo girdimi prieš tai. Jaučiausi geriau dėl to, jog jo balsas dabar atrodė esantis kupinas meilės ir pilnatvės – tokio jo dar negirdėjau.
- Pažadėjau Meivei, kad rytą po Mėnulio šventės ateisiu pusryčiauti pas ją ir Rianoną į namus.
Aleksandras primerkė akis.
- Žinoma. Buvau beveik pamiršęs, kad visi tavęs labai nori.
Ištiesiau ranką ir paglosčiau jo skruostą.
- Ir myli, - pridūriau.
Jis atsiduso.
- Žinoma. Ir gerai. Kuo daugiau žmonių tave myli, tuo geriau.
Šyptelėjau.
- Bet? – paklausiau.
- Bet vis tiek niekas tavęs negalėtų mylėti taip, kaip myliu aš. Žinok tai.
Žinojau.
Atsisėdau lovoje ir susirišau plaukus į arklio uodegą. Tada palengva ėmiau vilktis savo suknelę, o Aleksandras tik gulėjo lovoje ir žiūrėjo į mane, bet nepajudėjo.
- Ar tu nesiruoši eiti?
Jis kilstelėjo antakius.
- Kur?
Pavarčiau akis.
- Juk sakiau, kad prižadėjau Meivei ateiti. Ar visai neklausai? Renkis, nes pavėluosim.
Kelias akimirkas stojo tyla. Tada Aleksandras pagaliau prabilo:
- Maniau kad nenori...
Neleidau jam pabaigti šio sakinio, atsisukusi į jį ištiesiau ranką ir sutaršiau jo tamsius plaukus.
- Noriu. – Atsistojau ir pasitvarkiau suknelę. – Renkis, turime dar užsukti į mano namus, nes nenoriu eiti į svečius su ta pačia suknele, su kuria vakar šokau ir kuria... na, tu prisimeni. – Jo lūpose pasirodė malonumo šypsenos šešėlis.
