Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Ups! Gambar ini tidak mengikuti Pedoman Konten kami. Untuk melanjutkan publikasi, hapuslah gambar ini atau unggah gambar lain.
Keliaudami atgal į karalienės rūmus mudu su Deimonu sustojame tik vieną kartą ir tai tik tada, kai aš jau visiškai pervargusi nuo tokios neįprastos kelionės ant žirgo nugaros pasiskundžiu savo sargui skaudama nugara ir jis, netaręs nė žodžio, sustoja pamiškėje. Jis ir vėl užkuria laužą, tik šįkart, dienos akivaizdoje, daug mažesnį; prirenka man uogų ir šaknų, nuo kurių vėliau man susuka skrandį, o pats kaip visada nieko neima į burną. Šis momentas man labai primena vakarykštės dienos vakarą. Tik šįkart Deimonas negailestingai vengia mano žvilgsnio, jo lūpos išvien kietai sučiauptos į tiesią liniją.
- Ar mes nepakalbėsime apie... tai? - klausiu baigusi kramtyti man nepažįstamas tamsiai mėlynas uogas.
Deimonas sėdi priešais mane ant žemės ir pagaliau pakelia akis. Ir vėl tas ieškantis žvilgsnis. Ir vėl jis nieko neranda.
- Nėra apie ką kalbėti, - monotonišku balsu atsako jis. Jo veidas be emocijų.
Išgirdus šiuos jo žodžius man širdis nusirita į kulnus, bet aš daugiau nieko nedrįstu sakyti. Deimonas nusuka nuo manęs akis ir daugiau nebepažvelgia. Keliaujame toliau. Kuo toliau, tuo labiau slystu nuo balno, o dangus artėjant prie karalienės rūmų vis tamsesnis ir tamsesnis. Svarstau, ar tai dėl to, kad temsta, bet suprantu, kad dar pats dienos vidurys, o pavasarį temti turėtų dar negreitai.
Pamažu suvokiu, kad artėjame prie rūmų teritorijos, kai atpažįstu aplinkinį mišką, kuriam prieš tą visiems žinomą nutikimą vaikščiodavau beveik kiekvieną dieną. Dangus čia tamsiai pilkšvas, įžiūriu blykčiojančius žaibus ir kažkur priešais save girdžiu griaustinį; mūsų žirgas pasibaido ir Deimonas vos spėja jį sualikyti. Žirgui kiek aprimus mes jojame toliau per mišką ir vos po kelių minučių pasimato rūmų apvadai. Mano širdis vos spėja atsigauti nuo namų ilgesio, kai išvystu rūmų kieme didelę prablukusią juodą masę, kuri, kaip žinau per daug gerai, yra karinės Tamsiojo pajėgos. Nuo to vaizdo aikteliu, o mano sargas vietoje sustabdo žirgą.
- Ką tu darai? - klausiu jo. - Mes turime eiti ten ir jiems padėti...
Deimonas papurto galvą.
- Negalime, tau ten per daug pavojinga, - atsako jis.
Negaliu patikėti savo ausimis, tad nieko nesakau. O po akimirkos jau neįtikėtinai lengvai nuslystu nuo balno ir Deimonui dar nespėjus sureaguoti jau bėgų rūmų link. Girdžiu, kaip jis šaukia man pavymui:
- Kalipse, palauk!
Bet aš nė neatsisuku į jį pažvelgti, tik iš visų jėgų bėgu į priekį, o šešėliai priešais mane iš vientisos masės pagaliau įgyja individualias formas, pavidalus, nors vis dar yra absoliučiai juodi ir primena tik figūras. Kuo arčiau pribėgu, tuo geriau įžiūriu, kad šešėliai puola karalienės rūmų karius ir sargybinius. Man dar nespėjus įsmukti į tą juodą masę pajuntu, kad šešėliai vis artinasi mano pusėn. Girdžiu ausyse savo plakančią širdį. Girdžiu už nugaros link manęs bėgantį Deimoną. Sudeda abi rankas sau ant širdies ir sutelkiu visas galias savo kūno centre. Ir tuomet pakeliu jas į viršų.
