Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Karalienė jam kažką pasako, bet aš nesuprantu nė žodžio, ką jie kalbasi, man per daug svaigsta galva. Ji su juo jau buvo susitikusi, matė jį ne vieną kartą, bet jo neatpažįsta, kaip visada. Nes jo veidą visi visuomet užmiršta. Noriu sušukti Aleksandrui, kad jam reikia dabar pat bėgti iš čia, kad jam negalima karalienei rodyti savo veido. Šalia jo stovi ryžtingai nusiteikęs Rianonas ir Fojis – kodėl jie jam leido čia atvykti, negi nesupranta, kaip tai pavojinga?
Kol Tamsusis ir Adelanijos karalienė varžosi dėl mano gyvybės, Fojis akys užkliūva už negyvo Dimiano kūno ir iš nuostabos bei siaubo išsiplečia. Ji pasitraukia nuo Aleksandro šono ir bando prieiti arčiau prie Dimiano, bet karalienės balsas ją sustabdo:
- Tu! Net nebandyk pajudėti! Net nebandyk prie jo eiti, kitaip aš ją nužudysiu!
Ji kalba apie mane. Žinoma, kad ji to nepadarys, ji manęs nenužudys, per daug gerai viską apgalvojo ir suprato, kokia naudinga jai galiu būti. Bet Fojis baimės kupinomis akimis pasižiūri į mane ir atsitraukia, niekur neina, stovi vietoje.
Nerišliai maldauju, kad ji mane paleistų ir suteiktų galimybę išgelbėti Dimianą – su kiekviena praleista sekunde vis mažėja tikimybė man išsaugoti jo gyvybę. Ji manęs niekaip neatleidžia. Pažvelgiu į Aleksandrą ir matau jo baimės kupinas juodas akis. Jis tikrai mano, kad karalienė mane nužudys, jis negirdėjo mūsų pokalbio.
- Tai štai kaip mano šventoji man atsidėkoja už tai, kad šitiek metų ją prižiūrėjau, - šlykščiai sako ji. – Atveda priešus į mano nuosavus namus.
- Tu bjauri žiežula... – sako jis jai. – Aš tave sunaikinsiu...
Aš iš pasalų bandau sugriebti jos laikomą lazdą, kol jos dėmesys nukreiptas. Ji prunkšteli.
- Tamsusis, tu manęs negali sunaikinti, - ironiškai sako ji. – Kitaip pats mirsi... – Užčiuopiu lazdą ir suprantu, kad ji nemato mano ištiestos rankos. Giliai įkvepiu. – Tik aš galiu tave nužudyti pati likdama gyva... O tu pats pas mane atėjai...
Aleksandro akys prisimerkia. Jis išsišiepia. Aiškiai mato, ką aš darau.
- O man jau visai neberūpi, ar aš mirsiu... – sako jis.
Tą akimirką aš sugriebiu lazdą ir, sutelkusi visą savo magiją, atimu ją. Išsivaduoju iš karalienės glėbio ir puolu prie Dimiano kūno. Atsiklaupiu priešais jį ir suimu delnais veidą, kaip jau kažkada dariau. O gal ir ne...
Tuo tarpu Aleksandras puola karalienę kaip įsiutęs žvėris ir jie abu taip trenkiasi į sieną, kad toji net sugriūva. Aš priglaudžiu lūpas prie Dimiano, bandau į jo plaučius savo galiomis įkvėpti gyvybės, bet man nepavyksta, jis per ilgai miręs išgulėjo ant šaltų akmeninių grindų. Tai suvokus ašaros ima tekėti mano skruostais, bet aš vis tiek vėl ir vėl, vis iš naujo stengiuosi prikelti jį iš mirusiųjų. Fojis ir Rianonas prieina prie manęs, Rianonas pakelia Dimiano kūną, o Fojis mane švelniai nuo jo atitraukia.
