Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kitą rytą pabudusi nesuvokiu, kad jau rytas, nes esu taip atpratusi nuo Nakties karalystės tamsumų. Praeina kelios minutės, kol susigaudau, kur esu. Suvokiu, kad guliu lovoje. Tada ateina suvokimas, kad esu nuoga. Galiausiai pajuntu tvirtą nuogą Aleksandro ranką ant savo liemens. Ir tik tada akys pripranta prie tamsos.
Pasimuistau, bandydama išsivaduoti iš geležinių Aleksandro gniaužtų, nes man labai reikia į tualetą, bet jis tik dar tvirčiau suima mano kūną. Atsigręžusi pamatau, kad jis dar užsimerkęs, bet nemiega. Paliečiu ranka jo skruostą – tai labai keistas jausmas – ir sušnabždu:
- Prašau, paleisk, man reikia į tualetą.
Jis vis dar neatsimerkia.
- Nepaleisiu tavęs, - sako.
- Bet man labai reikia...
Pagaliau jis atmerkia savo juodas akis.
- Neužtruk, - pasako ir nukelia savo rankas nuo manęs.
Aš neužtrunku ilgai ir greitai grįžtu į šiltą lovą.
Gerą pusvalandį mes tiesiog žiūrime vienas kitam į akis ir nieko nekalbame, lyg negalėtume atsižiūrėti; lyg bijotume, kad kuris iš mūsų pradings.
- Tu tikriausiai nori susitikti su kitais, - sako jis man.
Aš neatsakau. Jis nusprendžia, kad noriu.
Iš lėto persirengiame ir susikibę už rankų nueiname į Meivės ir Rianono namus. Ten jau yra ir Hezra, ir Fojis, ir Dimianas. Mane išvydęs Dimianas išplečia akis ir priėjęs stipriai apkabina. Tik atsitraukęs sugeba paklausti:
- Kalipse, ar tu... ar tu mane prisimeni?
Šypteliu.
- Taip, prisimenu, - sakau. Iš dalies nemeluoju.
Mes su Aleksandru vienas prie kito prisėdame prie stalo ir aš pagalvoju, kad kažkaip kažkada mes jau taip sėdėjome, bet kai tik pabandau prisiminti tiksliau, mano prote lieka vien juodos dėmės. Staiga iš virtuvės atbėga šviesiaplaukis berniukas ir mane apkabina.
- Kalipse! – surinka jis. – Aš šįryt tik pabudęs jau laukiau, kada tu ateisi!
Aikteliu.
- O, labas... kuo tu vardu? – klausiu.
Berniukas nustebęs pažvelgia į mane.
- Kalipse, aš tau juk vakar jau sakiau savo vardą, - jis nusijuokia. – Gal tavo šventosios galios tave ne tik apakino, bet ir atėmė atmintį?
Jaučiu, kaip pašiurpsta oda. Atsisuku į Aleksandrą. Jis atidžiai mane stebi ir labai atsargiai taria:
- Kalipse... Jo vardas Niro... Jis tau vakar tai jau pasakė...
