Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Deimonas nekviestas kitą rytą įeina į mano miegamąjį kaip tik tuo metu, kai esu įpusėjusi savo meditaciją, ir visai išblaško mano mintis. Iš pradžių jis nejaukiai stovi prie durų ir atrodo visai netinkantis čia su savo sargybinio uniforma ir kardu prie šono. Jis atsargiai apžiūri mane tiriančiomis akimis. Nežinau, ką jis manyje mato. Gal išvargusią moterį. Gal persigandusią moterį.
- Kaip jautiesi? - klausia jis.
Atsidūstu ir pakylu nuo žemės pasiimti savo šydo.
- Geriau, nei vakar, - atsakau.
Deimonas stebi kiekvieną mano žingsnį. Užsidėjusi šydą aš palengva išeinu iš savo miegamojo ir einu pilies koridoriais toliau, o jis greitai atsiranda man prie šono ir eina kartu.
- Atleisk, kad aš tavo akivaizdoje taip... - pradeda Deimonas, bet aš jį pertraukiu.
- Aš susijaudinau ne dėl tavo veiksmų. O dėl to vyro. Nesuk sau dėl to galvos.
- Na, tuomet atsiprašau už tai, kaip su tavimi kalbėjau važiuojant atgal. Buvau tikrai per daug šiurkštus. Tu nenusipelnei išgirsti tokių žodžių.
Pažvelgiu į jį.
- Tu nieko blogo nepasakei. Nieko, kas nebūtų tiesa, Deimonai. Pamiršk tai, gerai?
Deimonas nieko neatsako, tik ir toliau sunerimęs žiūri man į akis. Jo žvilgsnis net per šydą svilina mano veidą.
Iš jo veido išraiškos ir veido tono man tampa aišku, kad jis visą naktį galvojo apie tai, kas nutiko vakar. Bet man jau geriau. Taip ir noriu jam pasakyti. Kaip jam tai pasakyti?
Po pusryčių karalienė vėl prašo manęs pas ją apsilankyti. Ji klasuinėja apie mano magiją, geranoriškai prašo bent kažką išburti, galbūt manydama, kad jos motiniškoje akivaizdoje mano galios pagaliau pasirodys. Žinoma, man kaip visada nieko nepavyksta paburti. Net menkiausio dalyko. Jaučiuosi beviltiška. Beprasmiška. Kokia nauda iš šventosios, kuri negali burti ir neturi magijos? Kam ji tokia reikalinga?
Pasak Mildred, vakarykštis atsitikimas tikrai nepadėjo mano protui atsigauti ir gali būti, jog tam, kad atgaučiau savo magiją, man prireiks dar daugiau laiko. O aš vis labiau pradedu manyti, kad tas laikas niekuomet neateis. Visą dieną paskui mane sekantis Deimonas pastebi mano nerimą ir liūdesį. Jis vis meta mano pusėn vieną kitą paguodžiantį žvilgsnį. Bet net nuo to nepasijuntu geriau. Kokia prasmė man išvis ir toliau ką nors daryti? Kokia prasmė man toliau treniruotis, jeigu vis tiek nieko nepavyksta padaryti?
Po pietų nebeištvėrusi keliauju atgal į savo miegamąjį ir griūvu į lovą. Man iš paskos nusekęs Deimonas stovi, kaip ir vakar, mano lovos galvūgalyje ir sunerimęs stebi mane.
