Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Pabudau absoliučioje tamsoje ir kelias akimirkas nesuvokiau, nei kur esu, nei kas vyksta. Jaučiausi įkalinta. Jutau kylant paniką. Tada vienas po kito ėmė ryškėti daiktų kontūrai. Vis dar buvo tamsu, bet aš ėmiau labiau gaudytis.
Esu Košmarų karalystėje. Miegojau ant mažytės lovos košmarų pilyje. Priešais mane dabar stovi juodai vilkintis Tamsusis. Nuo jo raibuliuoja šešėliai. Šalia jo stovi dar viena tamsi figūra, kuriai vis ryškėjant pasimato, kad tai irgi vyras.
Pasimuisčiau vietoje ir nuo judesio visą kūną sukaustė skausmas. Vis dar sutrikusi įsistebeilijau į vyrus priešais. Tamsusis man kažką sakė, bet vos pabudusi nespėjau taip greitai susigaudyti.
- Ką? – mieguista sumurmėjau.
Abejingas Tamsiojo žvilgsnis akimirksniu tapo toks ledinis, kad mano kūnas nuėjo pagaugais.
- Sakiau, kad turėjai jau seniai būti pabudusi, - bespalviu balsu pakartojo Tamsusis. – Maniau aiškiai parodęs, kad neverta tau čia įsipatoginti. Neprižadėjau saugumo. Atrodo, tu to nesupratai.
Vis dar sunkiai suvokiau, kodėl turėjau atsikelti anksti, jei jis vakar taip nieko man nepasakęs išėjo. Ir kodėl, jam suteikus man pastogę, turėčiau bijoti, kad jis pats man kažką padarys? Net ir dabar tai skambėjo kaip paprasčiausi tušti grasinimai.
Sunkiai nuleidau kojas ant žemės. Vis dar skaudėjo visą kūną. Svarsčiau, kiek laiko pavyko išmiegoti. Jei visur dar tamsu, tai, matyt, nedaug. Jutau apimant pyktį ir dėl to, kad negalėjau normaliai išsimiegoti, nors vakar buvau velnioniškai pavargusi. Pykau ir dėl to, kad Tamsusis ėmė ir vėl man grasinti ir vadinti kvaile. Bet negalėjau nieko pasakyti. Iš lėto atsistojau. Jis tik to ir nori. Kad pykčiau. Kad atsikirsčiau jam. Taip galėtų mane iš karto išvaryti atgal į Adelaniją.
- Atsiprašau, - tyliai sumurmėjau, nors tai labiau nuskambėjo kaip nepatenkintas bambėjimas. – Nepajutau, kad taip ilgai miegu. Vakar buvau labai pavargusi...
- Man nerūpi, - mostelėjęs ranka nukirto Tamsusis. – Atėjau čia ne klausyti tavo nusiskundimų.
Mano akys nevalingai nukrypo į šalia jo stovintį tamsiaodį vyrą. Jis taip pat vilkėjo juodus rūbus, bet jie, kitaip nei ilga Tamsiojo mantija, buvo trumpi ir labiau prigludę prie kūno, matėsi marškiniai ir kelnės. Jis buvo sunėręs rankas už nugaros ir, pamatęs mano žvilgsnį, šiltai nusišypsojo. Buvo absoliuti šalto ir abejingo Tamsiojo priešingybė. Vien iš žvilgsnio ir negrasinančios stovėsenos pasirodė atviras ir nuoširdus.
Staigiai vėl pasukau akis į Tamsųjį.
- Apsigalvojai? Išvarysi mane? – ir kiek išsigandusi, ir pati tuo netikėdama paklausiau.
Tamsiojo žvilgsnis liko neįskaitomas. Tik jo lūpas iškreipė nepasitenkinimo išraiška. Į mano klausimą jis neatsakė, tik pasisuko eiti, tardamas:
