Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Abi moterys, kurios prieš tai buvo į mane nukreipusios savo metalinius ginklus, dabar atsitraukė gerokai man už nugaros, tarsi bijodamos prieiti artyn ar prie manęs prisiliesti. Aš vis dar klūpėjau ant žemės ir žvelgiau į Tamsųjį, kurio akys nors ir atrodė smalsios, bet veido išraiška buvo neįskaitoma. Jis stovėjo priešais mane ir nudelbęs žvelgė man į veidą. Suvokiau, kad mano burtai išsisklaidė ir pasimatė tikroji mano išvaizda. Jaučiausi visiškai išsekusi. Šitas savo galių pademonstravimas nepridėjo man jėgų. O dar prisimenant ir tai, kiek magijos prireikė, kad atsidurčiau Košmarų karalystėje, visai nestebino tai, kad dabar vos sugebėjau atsistoti ant kojų. Bet kažkaip tai padariau. Vis dėlto mano ir Tamsiojo akys vis dar buvo ne viename lygyje.
Supratau, kad jis už mane galingesnis. Bet gal jo galia lygi manajai? Jis sugebėjo sunaikinti mano išburtą purpurinės šviesos stulpą tik tuomet, kai jis jau buvo nusilpęs, o pati šviesa pakankamai išsisklaidžiusi. Be to, kad ir ką neseniai padariau, tai nebuvo galingiausias dalykas, kurį sugebėjau. Buvau labai išsekinta visų rūmuose praleistų metų. Buvau išsekinta kelionės ir to, kad nuolatos kasdieniams mažmožiams privalėjau naudoti savo ir taip išsekintą magiją. Atkeliavimas čia prie viso to prisidėjo. Neparodžiau jiems to, ką išties sugebu. Tai tebuvo demonstracija.
Bet jei šią akimirką jis užsimanytų mane nužudyti, tikriausiai galėtų tai padaryti be didelio vargo. Jo intencijų akyse įskaityti nesugebėjau.
- Prašau, leiskit man čia pasilikti... Prisiekiu, esu viena ir neatsivedžiau su savimi daugiau jokių žmonių... – bandžiau jį įkalbėti, įdėmiai stebėdama jo akis.
Tamsiojo lūpos vos suvirpėjo.
- Ir kodėl gi šventoji – viena iš nedaugelio – norėtų apsigyventi Košmarų karalystėje?
Kojos vos mane laikė.
- Aš tenoriu apsisaugoti. Daugiau nieko. Prisiekiu, kad atėjau čia vedina tik pačių geriausių ketinimų...
Jis mane pertraukė.
- Turi omeny vedina savanaudiškų ketinimų?
Nežinojau, ką atsakyti. Tai buvo tiesa. Mano ketinimai tikrai buvo savanaudiški. Aš tenorėjau išgyventi. Pasilaikyti savo magiją sau. Galbūt dar sužinoti ką nors apie save ir apie pasaulį, ko negalėjau daryti, kol buvau įkalinta rūmuose. Bet visą tai norėjau daryti saugioje aplinkoje. Tačiau kas man, šventajai, yra saugi aplinka? Aš net pati nežinojau atsakymo į šį klausimą.
- Taip, - iš lėto pradėjau sakyti. – Iš dalies taip. Žinau, kad ši vieta yra labai gerai apsaugota ir kad į ją patekti beveik neįmanoma, – na, neįmanoma tiems, kas nėra kas šimtmetį gimstantys super raganiai – todėl taip pat žinau, kad man negali būti saugesnės vietos už šią...
Tačiau atrodė, kad jis nesiklauso. Ignoruodamas mane reikšmingai susižvelgė su man už nugaros vis dar stovinčiomis moterimis. Kai jo akys susitiko su Meivės, jam nieko sakyti nebereikėjo, nes, manau, kad mes visos trys viską supratome. Tačiau tada Tamsusis atsisuko į mane ir abejingai ištarė:
