Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Rất tiếc! Hình ảnh này không tuân theo hướng dẫn nội dung. Để tiếp tục đăng tải, vui lòng xóa hoặc tải lên một hình ảnh khác.
Kitą rytą pabudau saulei dar pilnai nepakilus. Iš tiesų visą naktį beveik negalėjau miegoti neraminama minčių apie tai, kaip man svarbu patekti į Košmarų karalystę. Kitos išeities neturiu. Bet į Košmarų karalystę dar niekas nebuvo patekęs. O aš privalėjau tai padaryti. Arba ten patekti ir mirti... arba mirti. Na, mano pasirinkimas gal ir neturėjo didelės įtakos objektyviu požiūriu. Bet aš jaučiau skirtumą tarp vienokios ar kitokios mirties.
Išvykau paskubomis susikrovusi savo menką mantą į krepšį, kurį užsimečiau ant pečių ir nepabudus dar nė vienam smuklės gyventojui išsmukau pro duris. Neturėjau tikslių nurodymų, kur eiti. Net nežinojau, ką daryti, kai galiausiai ten nueisiu. Bet turėjau nuojautą. Ir ta nuojauta naudojausi.
Rasti seniausią medį karalystėje nebuvo sunku – pasitelkusi savo magiją jo vietą aptikau pakeliui eidama iš smuklės. Sunkiau buvo iki to medžio nusigauti. Iš pradžių važiavau viena karieta, po to kita, o kadangi nenorėjau dar daugiau laiko praleisti jausdamasi nesaugiai ir rizikuodama būti sugauta bet kurią akimirką, tai keliavau ir naktį, nusipirkusi žirgą, už kurį be sugebėjimo nepastebimai dauginti pinigus nebūčiau sugebėjusi susimokėti. Joti visą naktį buvo labai sunku, juolab dėl to, kad vėl ant po ilgo laiko žirgo atsisėdau vos prieš tris savaites ir mano kūnas prie to dar nebuvo pripratęs.
Išaušus kitai dienai aš buvau velniškai pavargusi. Sustojau kartą, bet ne dėl savęs, o dėl to, kad man pagailo ištroškusio ir išalkusio gyvulio. Man kūno poreikiai dabar buvo mažiausiai svarbūs, nes kiekvieną akimirką praleisdama šioje pusėje rizikavau būti sumedžiota. Tada toliau leidomės į kelią. Jaučiau, kad vis artėjame prie to stebuklingojo medžio, nors jaučiausi jau absoliučiai išsekusi. Būsiu žvėriškai pikta, jei Džo pasakojimas paaiškės tesantis vaikų pagąsdinimas.
Medis, kuris, žinojau, yra seniausias, atrodė visai kaip kiti medžiai, tik kiek storesnis ir su tamsesniais lapais. Nulipau nuo žirgo ir paliečiau medžio kamieną. Mano rankos suvirpėjo. Taip, tai šitas medis. Atsisukau ir kaltai pažvelgiau į savo kompanioną, nes nežinojau, ką dabar su juo daryti. Jeigu man pavyks patekti į Košmarų karalystę, kas gi laukia jo?
Nusisukau ir nusprendžiau dabar apie tai negalvoti. Antrosios mano kelionės dienos metas ėjo į pabaigą ir man reikėjo paskubėti. Atsisėdau prie medžio, nugara atsiremdama į jo kamieną. Įrėmiau abu delnus į po žeme esančias jo šaknis. Prisiminiau, ką pasakojo Džo, bet ne visai pasitikėjau žmonių pasakojimais, tad tiesiog stengiausi įsiklausyti į tai, ką man pataria daryti nuojauta. Sutelkiau visą savo magiją. Susikaupiau – tam padėjo metų metai meditacijos praktikos.
Nežinau, kiek laiko taip prasėdėjau, bet kai suvokiau, kad niekas nevyksta ir kad aš tik be jokių rezultatų išeikvojau milžinišką kiekį savo magijos, atmerkiau akis. Buvo tamsu. Stojo naktis. Pilnatis blausiai apšvietė mišką. Buvau tokia išsekusi, kad negalėjau pajudėti. Mano magija beveik nebeveikė. O aš vis dar čia – savo pasaulyje.
