Kalipsė - šventoji, vienintelė galinti apsaugoti Adelanijos karalystę nuo ją užgrobti ir sunaikinti siekiančio Tamsiojo - galingo senovinio vampyro, bauginančio jau ne vieną kartą. Bet po vieno baisaus Tamsiojo užpuolimo Kalipsė praranda atmintį ir...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Tą patį vakarą grįžau su krepšiu maisto vienoje rankoje ir rūbais – viena suknele bei kitu mano uniformą primenančiu apdaru – rankoje. Buvau tokia išvargusi, kad visus naujus kitų dovanotus dalykus tiesiog pasviedžiau ant žemės ir su visais rūbais įgriuvusi į lovą iš karto užmigau. Buvau nusiteikusi išmiegoti visą naktį, nors šioje vietoje naktis ir diena beveik niekuo nesiskyrė – visuomet dangus buvo juodas, o šešėliai – tankūs ir gyvi. Tik žmonės po pirmųjų keturiolikos valandų grįždavo į savo namus ilsėtis, būti su šeima, miegoti. Taip ir supratau, kad jau miego metas. O šiąnakt budėti prie vartų buvo Meivės ir Rianono eilė. Tad tikrai turiu teisę iki galo išsimiegoti, tiesa?
Melas. Pilnos nakties ir vėl man nepavyko išmiegoti, nes paryčiais į mano duris kažkas pasibeldė. Mieguista jas atidariau ir tarpduryje išvydau moterį, stovėjusią sargyboje tą naktį, kai aš atvykau į šią karalystę. Bandžiau prisiminti jos vardą. Fojis?
- Labas, - pasisveikinau. – Kas nutiko?
Moters akys atrodė susijaudinusios, gal net pilnos baimės – pakelta iš miegų negalėjau tiksliai įspėti šios emocijos.
- Ar tau teko kada priimti gimdymą? – be jokių įžangų paklausė ji.
Kraujas. Kūdikio verksmas. Tada – tyla.
- Taip, bet kodėl...
Man nespėjus nei normaliai paklausti, nei atsakyti, ji pertraukė:
- Tai greičiau renkis, Hezrai reikia tavo pagalbos.
Nors nelabai suvokiau, kas vyksta, staigiai apsirengiau savo senąją suknelę, nes pamaniau, kad ji tokiai situacijai tiks labiausiai, ir puoliau pro duris paskui šviesiaplaukę moterį. Ji ėjo tokiu staigiu žingsniu, kad norėdama ją pasivyti turėjau net pabėgėti. Bet viską supratau.
- Kur mes einame?
- Į Hezros ligoninę. Nežinau, ar numanai, bet jis šioje karalystėje yra vienintelis gydytojas. Prieš kelias valandas ten atėjo moteris gimdyti kūdikio, tačiau prasidėjo komplikacijos, o aš, aišku, nežinojau, ką daryti. Hezra liepė tave pakviesti, manė, kad žinosi, kad daryti.
Veikiausiai, pamaniau aš.
- Kodėl taip manė?
Fojis pažiūrėjo į mane, bet nesulėtino žingsnio.
- Juk esi šventoji. Tokie dalykai tau juk kasdienybė. Ar ne taip?
- Iš dalies, taip, - nuoširdžiai atsakiau. Bet nieko nebuvau tikra. – Ar tu... dirbi su Hezra?
Fojis gūžtelėjo pečiais.
- Bent bandau jam padėti, nes daugiau nėra kam.
Priėjome prie dviejų aukštų pastato, į kurį Fojis ir pasisuko eiti. Mečiau jai klausiamą žvilgsnį ir ji atsakė:
