Barakuda

Iš principo

Jiems važiuojant jo užsakytu automobiliu jiedu nesikalbėjo. Ausma turėjo jam begalę klausimų, pradedant nuo to kaip jis sužinojo, kur ją rasti. Nutuokė, kad Gven bus pasakiusi, bet vis tiek norėjo tai išgirsti iš jo lūpų.
Buvo vis dar sukrėsta, kad jis pasirodė, kad žinojo tiesą. Neperprato jo tikrųjų emocijų, nenumanė, ką jis galvojo apie kūdikį, Gideono veidas prilygo akmeninei kaukei.
Ji norėjo su juo pasikalbėti, bet tylėjo, susilaikė, nes automobilio stiklo atspindyje matė jo veidą, į jos pilvą nukreiptas skvarbias akis, kurių išraiška bylojo apie gilų smygį į apmąstymus. Gideonas sėdėjo kitapus jos, parėmęs smakrą ranka, pirštu brūžino lūpas, mirksėdavo itin retai. Buvo tarsi užliūliuotas.
Taip ir važiavo jiedu. Jis žiūrėjo į jos liemenį, ji stebėjo jį automobilio lange.

...

Ausmos vieno kambario butas priminė ją pačią. Bohemiškas. Gėlėtas apklotas dengė lovą, vietomis buvo susiglamžęs, tarsi užmestas prabėgom. Ant makiažo stalelio, balto ir paklypusio, nusilaupiusiais pakraščiais, gulėjo galybė netvarkingai išdėstytų tūbelių ir palečių. Akių šešėlių dėžutė buvo pravira, kreminiai blizgučiai pabirę. Pro atlapotas balkono duris sklido sūrsvas Atlanto vėjas, kedeno baltas užuolaidas, Gideonas užuodė iš lauko vidun nešamą gėlių kvapą. Buvo maloniai gaivu, kambarys buvo tinkamas poilsiui. Tik jau ne visavertiškam gyvenimui. Virtuvė buvo nykštukinė, net virtuve negalėjai pavadinti, sukišta į sieną koridoriuje, o durų į vonios kambarį nesimatė, tačiau jis spėjo, kad margos užuolaidos vedė kaip tik ten.

- Kavos? Arbatos? - Ausma nusiavusi vasarinius sandalus ir pakabinusi ant kabliuko prie durų rankinę ėjo į virtuvę. Tiksliau, pasisuko į kairę ir jau joje buvo.
Gideonas vos tilpo šioje ankštoje erdvėje, pečiais bijojo į ką nors atsitrenkti.

- Ne, ačiū. Noriu eiti prie reikalo.

Ausma nekreipdama į jį dėmesio užsikaitė virdulį, iš spintelės traukė molinį puodelį su nuogais moters papais. Tai žinoma, pagalvojo Gideonas. Įsimetusi į puodelį citrinžolės, kurios kvapas sukuteno jam nosį, teikėsi atsisukti į Gideoną ir atsirėmusi delnais į stalą palenkė galvą.

- Jei tu nieko prieš, aš išgersiu arbatos, - tarė.

- Nežinau, ar mano nuomonė ką pakeistų, - kilstelėjo antakius Gideonas. Ausmai nusisukant jam pasirodė, kad pamatė ją šyptelint.

- Prisėsk. Ji tvirtesnė nei atrodo.

Atitempusi baltą klibančią kėdę nuo makiažo staliuko pastatė netoli koridoriaus su virtuve, kad sėdėtų veidu į ją.

- Pastovėsiu.

Jis irgi rodė savo.
Abudu spigino vienas kitam į akis, nei vienas neketino nusileisti. Dėl kėdės. Iš principo. Galiausiai Ausma linktelėjo.
Ir nesisėsk, suniurnėjo moteris sau mintyse. Nuėjusi palaukė minutę kitą kol vanduo užkais ir užsipylė arbatą. Lėtai maišė, tada dar lėčiau pasėmė šaukštelį medaus. Versdama Gideoną laukti.

- Vaikas turi augti su manimi, - prabilo jis nebeapsikęsdamas Ausmos delsimo, ji tyčia jį siutino, jis tai jautė.

- Aš taip nemanau.

Jis spoksojo į jos nugarą, judančius menčių srityje kaulus, monotoniškai krutančią ranką prie šono, kuria maišė arbatą.

- Ką reiškia ,,aš taip nemanau"? Abu suprantam, kad vaikas tokiomis sąlygomis, - nesvarbu, kad nematė, bet jis ranka vis tiek pamojo į jos butuką, - negali gyventi. Negali jam suteikti normalaus gyvenimo.

Jis nesuprato Ausmos. Iki šiol minė mįslę, kas ji per moteris ir jam vis nesisekė. Jautėsi papuolęs į spąstus, bejėgis. O dar tas faktas, kad jis bus tėvas, nieko sau žinia.
Galbūt Ausma ir jautė kontroliuojanti situaciją, bet jis geriau pažinojo moteris, žinojo, kur spustelti, kad jos nusileistų. Jeigu Ausma žaidžia su juo, jis pasirūpins, kad ji pati pralaimėtų. Jei jos toks keistas elgesys kažkaip susijęs su noru Gideoną pergudrauti ir taip išmelžti jo kišenę, turės nusivilti, nes Gideonas šito neleis.

- Aš jo mama, todėl nuspręsiu su kuo jis augs, - ji atsisuko, už aselės laikė garuojantį puoduką.

- Ne, Ausma, - jis žengė artyn jos, - sąlygų nebediktuosi. Man užtenka, kad slėpei nėštumą nuo manęs. Nepasitikiu tavimi. Todėl negali nurodinėti kaip bus auginamas šis kūdikis. Tiek kiek teko tave pažinti, supratau, kad nežinai, ką reiškia sėslus gyvenimas. O vaikui toks gyvenimo būdas netinkamas. Jam reikia nuolatinių namų, draugų su kuriais užmegztų ryšį, galų gale, tinkamo išsilavinimo. Po Indiją ir Tibetą tu jo netampysi, - Ausma suspaudė lūpas, - pagimdysi, o tada gali vykti kur nori.

Ji pasikreipusi šonu padėjo puodelį ant stalo, jis stebėjo kaip sujuda jos plaukai, nuslysta nuo peties už nugaros.

- O ką tada siūlai, mielasis? - atsigręžusi rūgščiai nusišypsojo.

- Siūlau palikti vaiką man. Kol lauksiesi, tave išlaikysiu. Vežiosiu pas geriausius gydytojus. Tau nieko netrūks. O vėliau daryk kaip nori, jei geidi išvyk, jei ne, lik. Leisiu su vaiku matytis, dėl visko susitarsim. 

- Mm. Štai kaip? - ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, pastatydama sieną tarp jų, - skamba nesąžiningai. Turiu tokias pat teises į kūdikį kaip ir tu. Gal net didesnis. Visgi juk aš jį nešioju. Panorėjusi galiu išvykti iš šalies ir tu manęs niekaip nesulaikysi. Ar gi nesiaubinga? Turėtum siūlyti ką nors protingesnio, negu reikalauti, kad kaip kokia surogatė pagimdyčiau tau vaiką, o tada maždaug ,,dink".

Gideono skruosto raumuo truktelėjo. Ausma buvo ne ką mažiau įširdusi. Kaip jis drįsta ją kaltinti būsiant prasta motina, būdama vaikas ji svajotų apie tokią mamą kaip ji, keliautoją, nuotykių ieškotoją, kuri galėtų vaikui dovanoti ne gabalėlį saugaus rojaus, apie kurį jis kalba, bet visą pasaulį.
Visai neseniai ji suprato, kad po jos krūtine plaka kita maža širdutė, kad ji negrįžtamai susieta su mažyliu ir jog jį myli. Myli stipriau negu kada nors kažką mylėjo. Kaip jis galėjo anksčiau pagalvoti, kad ji vyksta darytis aborto? Iš proto išsikraustė. Ausma niekada to negalėtų. Ji turėjo empatijos moterims, kurios nenori vaikų ir nesmerkė jų už tai, kad renkasi vienatvę vietoj motinystės, tačiau pati dar būdama paaugle nusprendė, kad niekada nesidarys aborto pastojusi. Net jei būtų išprievartauta. Nes vaikas nekaltas dėl to, kas nutiko. Jis pasaulio stebuklas.

- Štai ko tu nori? - iškošė Gideonas prisikišdamas veidu artyn, jo karštas kvapas degino Ausmos lūpas, - tikiesi, kad apipilsiu tave turtais mainais į kūdikį, - nužvelgė jos veidą, kaktą, akis, lūpas, - puikiai sužaista. Tu tiesiog stulbinama.

Įžeidimas jai prilygo antausiui. Jis ją ką, barakuda palaikė?!
Ausma stumtelėjo jį delnu nuo savęs, smūgio nesitikėjęs Gideonas žengtelėjo atgal ir nustebęs išplėtė akis.

- Susikišk tu tuos savo pasiūlymus žinai kur... - panarino vienos rankos pirštus į garbanų tankumyną, - neįtikėtina. O dar tikėjausi išgirsti ką protingo, - nuleidusi ranką papurtė galvą, - man vienodai, ko nori. Neketinu pasilikti Amerikoje. Po savaitės išskrendu atgal į gimtąją šalį. Vaikas augs su manimi ir mano tėvais. Jei tau tai nepatinka, prašom kreiptis į teismą. Susitiksime tenai.

Ji žengė aplink jį. Gideonas nesusivaldęs stvėrė ją už alkūnės ir gražino į vietą. Prispaudė ją savo kūnu prie stalo ir laikė nors Ausma priešinosi.

- Paleisk mane!

- Tu nesupratai, - Ausma sustingo Gideonui košiant pro dantis, - neketinu su tavimi derėtis. Ir patikėk, po teismus aš nesitampysiu. Neprireiks. O tave panorėjęs galiu taip užšokdinti, kad po to sutiksi su bet kuo, ką pasakysiu.

- Grasini man?

- Grasinu.

Ausma palinkusi artyn apžiojo jo apatinę lūpą.
O tada įkando.