Barakuda

Curandero apvalymas

Sutemoms užklojus pakrantę danguje pabiro spiečius žvaigždžių, jų atspindys krito ant vandens pakloto, šis raibuliavo visomis tamsiųjų metalų spalvomis.

Nuo kranto sklido ritmingi, pasikartojančiai greitėjantys darbukos ir tamburino garsai. Laužo šviesoje sukosi šmėžuojantys žmonių siluetai, jie plojo delnais, juokėsi ir šoko. Šoko kaip apkvaitę, nesivaržydami, išdarinėdami su savo kūnais neįmanomus dalykus. Gideonas nieko panašaus nebuvo matęs, šventės dalyviai pulsavo energija, tokia laukine ir gaivališka, kad jį patį užplūdo pilnatvės ir noro veržtis iš savo civilizuoto nūdienos žmogaus kiauto lauk jausmas.

Šventėje vaikų nebeliko, motinos kartu su jais nuėjo į namelius miegoti, todėl likę nestebimi smalsių mažylių akių suaugusieji davė laisvę siausmui. O siautė jie neprastai. Gidoenui kaip ir daugeliui kitų buvo siūlomi gėrimai, žolės suktinės ir kiek kitokios, labiau kūniškos pramogos. Tačiau taip kaip jam buvo įprasta, viešų orgijų niekas čia nerengė. Užsimanę pasimylėti žmonės tiesiog dingdavo kuriam laikui visiems iš akių. O po to sugrįždavo patenkinti, sau tyliai krizendami iš nežinia ko.

Jis sėdėjo ten pat prie laužo, kur neseniai kalbėjosi su Ausma, dabar jam kompaniją palaikė vienas Ausmos bičiulių iš Peru, keistuolis, liesas tarsi pagalys, juosmenį siekiančiais tamsiais plaukais ir juodomis migdolo formos akimis, nuo kurių darėsi nejauku. Andrė nuolatos šypsojosi, bet ta šypsena, nesuprasi, buvo nei kuo patenkinta, nei pikta. Sėdėjo jis vienuolio poza, šiek tiek susilenkęs per nugarą ir mąslus. Pasakojo Gideonui, kad savo kaime jį laikė curandero*, bet ką tai galėjo reikšti, Gideonas nenumanė.

Kol Andrė jam porino koks jis kaime gerbiamas ir ypač mėgiamas užsienio turistų, Gideonas stebėjo kitapus laužo su moterimis šokančią Ausmą. Jos oda nuo laužo liepsnų buvo įgavusi oranžiškai auksinį apspalvį, švytėjo. Kaip ir palaidi plaukai ar skambančios monetos, dailiai prisiūtos ant jos apvalių klubų. Andrė kalbėjo, o jis užliūliuotas rijo moterį akimis, jos talijos linkį, laisvus rankų mostus, stebėjosi jos gracija ir gebėjimu taip liepsningai šokti.
Kas buvo ši moteris? Žmogus ar deivė? Jo pasąmonės sukurta iliuzija ar karšta tikrovė?
Nors sėdėjo veidu į ugnį, kaito jam visai ne veidas, o kai kas žemiau. Ir šis jausmas jį kamavo visą pastarąjį vakarą.

- Hm, - numykė grobuoniškai šypsodamasis Andrė, Gideonas teikėsi bent trumpam atkreipti į jį savo dėmesį, - nenuleidi nuo jos akių.

- Kieno? - Gideonas suprato apie ką jis kalba, bet dėjosi bukapročiu.

- Jos,  - Andrė mostelėjo smilkiniu į šokančias moteris.

- Tiesiog žiūriu, kad niekur nedingtų.

- Ar jau taip blogai pripažinti, kad ji tau kritusi į akį?

- Ji visai ne krito man į akį, - Gideonas suirzo.

Andrė įsimetė į burną kramtomo tabako ir atvirai žiaumodamas, išsišiepęs stebeilijo į jį tomis laukinėmis, nieko nesakančiomis akimis. Gideonas vis smarkiau irzo.

- Ak, vyruti. Esi įklimpęs giliai, - papurtė galvą nusisukdamas į Ausmą, - ji tikra gražuolė. Suprantu tave. Egzotiško grožio. Kai pirmą kartą ją pamačiau, o tai buvo turguje, pamaniau, kad esu apsirūkęs arba jau rojuje. Negali žeme vaikščioti moteris, tokiomis akimis ir kūnu.

- Mm, - numykė Gideonas nei kiek nepatenkintas, kad Andrė drįso į ją taip atvirai spoksoti.

- Tada ji mane užkalbino. Ieškojo curandero, nepamirštamų pojūčių. Kaip man pasisekė, kad užtaikė ant manęs. Ji pati buvo nepamirštamas pojūtis.

Dabar jie abu stebėjo kaip Ausma vis greičiau muša klubu į ritmą, rankos ore suko įmantrius ornamentus, lėtai rangėsi nuo krūtinės žemyn, o tada atmetusi per petį žvilgančias kaštonines bangas vėl iškėlė suglaustas plaštakas į dangų.