Barakuda

Audros debesys

Kol Ausma plovė indus, Gideonas žvelgė pro langą, mąstė apie besiartinančius jo gyvenime pokyčius, jau įvykusius kai kuriuos pasikeitimus. Pavyzdžiui, kaip tai, kad jis taps tėvu. Kada pradėjo su Ausma aptarinėti jo vaiko likimą, jis suvokė, kad nori šio kūdikio. Laukia, kada jį išvys gimusį ir galės paimti ant rankų.  
Nesvarbu, kad jo šeimyniniai planai susiklostė ne taip kaip tikėjosi. Vylėsi susituokti su Sabrina, jog ji pagimdys jam tris vaikus, kuriuos abudu vienodai mylės ir rūpinsis. Tačiau... jis atsigręžė į rankas į virtuvinį rankšluostėlį besivalančią Ausmą, susiklostė taip kaip susiklostė.

Baigusi tvarkytis Ausma priėjo prie Gideono, žvilgtelėjo į lauką, kur kalmarų pardavėjas laistė vazonuose prie staliukų pasodintas gėles. Akies krašteliu matė, kad Gideonas ją stebi.

- Neaptarėm vienos dalies, - ji prabilo. Šitam pokalbiui bandė sukaupti drąsos, todėl ir ėjo plauti puodelių, nors galėjo tai padaryti jam išėjus.

- Kokios? 

Suėmusi rankomis alkūnes ji atsisuko į jį:

- Kaip bus su santykiais?

- Turi galvoje... - Gideono akys judėjo į kairę ir į dešinę.

-  Vien todėl, kad aš laukiuosi, mes nesam vienas kitam įsipareigoję? - suskubo aiškinti Ausma, kol jis nesuprato klaidingai. Kad ji iš jo kažko tikisi.

- A, ne, - jis lėtai papurtė galvą.

- Ir jei panorėtume...

- Galime susitikinėti su kuo norim. Mūsų santykių tai nekeičia, - užtikrintai atsakė Gideonas.

- O tavo, hm, antra pusė? - susiraukė Ausma, bandydama kaip nors pavadinti matytą blondinę su juo nuotraukoje.

- Šiuo momentu mano romantinis gyvenimas gana komplikuotas, jei to klausi. Bet jei jaudiniesi, ar tavo nėštumas paveiks mano asmeninį gyvenimą, tai nesirūpink. Su viskuo susitvarkysiu.

Ausmai liko tik  pakratyti galva. Nuleidusi rankas ji priėjo prie balkono užuolaidų ir palygino jas pirštais. 
Vadinasi, tarp jo ir blondinės kažkas buvo. Konkrečiai nežinojo, kas, bet užteko aiškios jo žinutės, kad jis užimtas.
Jei Ausma ir pajuto atslenkant nusivylimą, apsimetė, kad tai tik nuovargis, sukeltas šio pokalbio.

- O tavo... - Ausma pakreipė galvą į Gideoną, - partneris? 

- Aš šiuo metu vieniša, - Ausma jam švelniai nusišypsojo. Galėjo pameluoti, jog nepaisant to, apie ją nuolat sukasi būriai vaikinų, bet susiturėjo. Faktas, kad ji geidžiama, nieko nekeistų. 

- Aišku. 

Ausma apsisuko. Stovėjo kedenamų užuolaidų fone, skruostus švelniai lyžčiojo palaidų sruogų galai, jų metami šešėliai žaidė kaklo srity. Ji palenkė galvą šiek tiek žemyn, mėlynos akys spindėjo. Gideonui trūko žodžių apsakyti kaip jaučiasi ją šitaip matydamas.

- Jei viską aptarėm, norėčiau, kad išeitum, - sekantys jos žodžiai tėškė kaip purvo sauja į veidą, - kitaip, - jos blakstienos supleveno, žvilgsnis įsmigo į jo lūpas ir Gideono viduriai susitraukė, - atsimeni, kas buvo praeitą kart. 

O, Gideonas gerai atsiminė. Šašas nuo lūpos nukrito, bet raudona dėmelė liko, ji buvo jautri ir imdavo kraujuoti, jeigu jis bent kiek smarkiau ją paspausdavo. Atsiminė, kad jai sukandus jo lūpą jis aiktelėjo iš netikėtumo ir skausmo, bet jo galvoje... šmėžtelėjo kitokios mintys. 

Gideonas žengė link Ausmos, ji sumirksėjusi atsilošė, bet jis sugriebė jos smakrą tarp nykščio ir likusių pirštų, tarsi taurę prabangaus gėrimo. Kilstelėjo į viršų, kad ji žiūrėtų tiesiai jam į veidą. Jos vyzdžiai išsiplėtė, proporcingos viena kitai lūpos kiek prasiskyrė, atidengdamos dalelę viršutinių dantų.  Lėtai pakėlęs žvilgsnį nuo jos lūpų jis sutiko jos mėlynas akis.

- Vis svarsčiau, - prabilo jis tylesniu balsu, grėsmingesniu, - kaip turėčiau su tavimi pasielgti. Esi įžūli, - tamsios akys suliepsnojo, - ir tave akivaizdžiai reikėtų pamokyti mandagumo. Mano aplinkoje bendraudami žmonės nesikandžioja.

- Tądien užspeitei mane į kampą. Ir suerzinai, - ji  sukuždėjo.

Gideonas palinko dar arčiau. Dabar juos skyrė vos keletas colių. Oras tarp jų tankėjo, abiem darėsi sunku kvėpuoti. Gideono prisilietimas Ausmą degino.

- Ar visiems, kas tave suerzina, kandi? 

- Ne, - jis giliai įkvėpė jos kvapo, - tu buvai pirmas. 

Ten, kur jo plaštakos pakraštys lietėsi su jos pasmakre, Gideonas jautė smarkiai kalantį pulsą. Greta lūpos sustingusi nykščio pagalvėlė varė Ausmą į neviltį, nei pirmyn, nei atgal.
Ką ketini daryti? Sklendė mintis jos galvoje.
Neklaužada. Atsakė Gideonas vien žvilgsniu jai į akis.

Ausmos stuburu pasipylė šiurpuliukų lavina. Jos krūtys sopėjo, ji buvo visur jautri. O ypač ten, kur jis lietė.
Ir Gideonui nekilo klausimas, ką reikia daryti. Jis lenkėsi.
O tada trenkė žaibas, nušviesdamas jų veidus ir pakilusios dangum užuolaidos perbraukė per jų abiejų pečius.
Jie sustingo. Sulaikė kvapą. Kiekvienam savo girdėjosi pašėlusiai straksinti širdis. 

- Turėčiau eiti, - tarsi po bėgimo, uždusęs prabilo Gideonas.

Ji linktelėjo. Jis lėtai nuleido ranką, krumpliai brūkštelėjo per Ausmos raktikaulio duobutę ir žemiau. Moteris sumirksėjusi nusisuko pasižiūrėti per langą. Kaip dažnai nutikdavo Majamyje, artinosi audra. Bet toji audra nei kiek neprilygo tvyrančiai Ausmos viduje.

Gideonas pasuko link durų. Ėjo tarsi nesavas. 

- Gideonai? - jį sustabdė Ausmos šūktelėjimas.

Jis žaibiškai į ją pažvelgė šonu. Moteris nuskubėjo prie komodos ir pravėrusi stalčių iš jo ištraukė susuktą skėtį. Prisiartinusi padavė jam. Per rankos ilgio atstumą.

- Tuoj pradės lyti. Paimk. 

Jis pasvarstė, sugriebė skėčio galą.

- Dėkui.

- Dabar gali eiti.

...

Jam nusileidus į apačią ir išėjus iš pastato, dar nepasiekus stovėjimo aikštelės pradėjo lyti. Šilti vasaros lašai tiško ant jo pečių ir veido. 

Jis išskleidė skėtį. 
Iš viršaus į jį žvelgė piktai išsišiepusi deivė Kali. Tik to jis dar nežinojo. Išvydęs mėlyną odą ir keturias rankas pamanė, kad tai - dar viena Ausmos keistenybių.