Barakuda

Hāpai

Nuo ankstyvo ryto balto smėlio pakrantėje vyko pasiruošimo darbai - buvo statoma pavėsinė, kapojami palmių kamienai, kad vėliau sumaišius su kitomis malkomis būtų sukrauti į laužą. Moterys sukosi virtuvėje kartu su namelių savininke Keala. Ausma iš senolės mokėsi tradicinio Kalua gaminimo būdo. Procesas buvo ilgas. Iš pradžių vyrai turėjo iškasti žemę, jog susidarytų dauburys, tuomet į jį primetė sausų kokosų lapų bei medienos ir viską paslėpė po pilkais apvaliais akmenimis. Imu, į žemę įleista krosnis, beveik niekuo nesiskyrė nuo tradicinės iš Lietuvos kaimo, tik kad buvo pastayta lauke. Ją užkūrus, po apačia pirmiausia sudegdavo mediena ir virsdavo žarijomis, akmenys tuomet sukrisdavo ir ant jų būdavo dedamas folijiniuose indeliuose patalpintas maistas, šis uždengiamas palmių lapais, kad ramiai sau keptų. Efektas lyg troškinant orkaitėje.

Ausma iki pat pietų vargo virtuvėje ruošdama tokius tradicinius patiekalus kaip Lūau. Marinuotą mėsą dėliojo į folijinius indelius ir su Kealos pagalba vyniojo ti ir širdies formos kalo lapais. Atėjus metui dėti indus ant imu, Ausma pratrūko ašaroti nuo dūmų, vietinė vyriškija iš jos krizeno, o Keala baksnojo gumbuota ranka į nugarą, kad ta eitų pirmyn. Galų gale Ausma iš nederamo aukščio paleido indą ant akmenų ir lydima vyrų juoko neapsisukdama nubėgo šalin.

Visą laiką, kol gamino, moterys tarpusavyje šnekučiavosi. Ausma sužinojo, kad Keala gyveno Kailua kartu su savo dviem dukromis ir anūkais. Moterims dirbant, vaikai lakstė aplinkui ir kaišiojo pirštus į lėkštę pakabinti kokosų pudingo. Senutė gynė juos lauk bardamasi ir mosuodama mediniu šaukštu rankoje.

- Tie niekšeliai prisiriję saldėsių nieko kito po to nevalgo, - niurzgėjo senutė.

Kiek vėliau Ausma, lydima vienos iš Kealos dukterų, išėjo puošti pavėsinės kinrožių girliandomis. Baltas užuolaidas apkarstė spalvingais žiedais ir mergaičių pagamintais kriauklių vijokliais. Kealos anūkės nuolat Ausmą kalbino, rodė savo akmenėlių kolekcijas ir dainavo daineles havajiečių kalba. Po darbų Ausma su mergaitėmis dūko, kuteno jas ir leidosi išdykauti mėtant viena kitai į plaukus kinrožių žiedus.

Ausma jautėsi laisva ir laiminga, moterų draugijoje ji pritapo, buvo joms sava. Sėdėdama ant akmens kauburių vandenyno myluojamoje pakrantėje ji svajojo čia amžiams pasilikti. Jokių suvaržymų, vien beribis Kailua dangus.

Ji sužinojo, kad Havajiečių kultūroje kadaise nėščia moteris buvo laikoma kapu, šventąja arba kitaip neliečiama. Toks požiūris susiformavo iš dalies iš religinės perspektyvos, vyravo nuostata, kad hāpai, nėščia moteris, tampa dievybių Hinos ir Haumėjos kinolau - indu. Hina ir Haumėja buvo atsakingos už vaikų gimdymą, vaisingumą ir motinystę. Dėl šios priežasties kiti bendruomenės nariai negalėdavo naudotis tais pačiais daiktais kaip hāpai, nėščiajai net būdavo gaminamas kitoks maistas. Vertinant šių dienų žmogaus akimis tai buvo paprasčiausias būdas apsaugoti moterį ir dar negimusį kūdikį nuo ligų ir bakterijų, kurios plito daiktams einant iš rankų į rankas.

Keala papasakojo, kad nėščiajai specialiai būdavo rengiama ceremonija, kurios metu būdavo visuotinai pripažįstama moters kapu (neliečiamybė). Šventės metu susirinkusieji garbindavo dievybes ir pasakodavo įvairias istorijas. Nėščiajai iš viso kaimo būdavo nešamos skaniausios gėrybės, o vyras lepindavo dovanomis.

Vakarėjant Ausma persirengė. Užsidėjo bikinio liemenėlę be petnešų, klubus apvijo raudona šifonine klubų juosta su skambančiomis monetomis - Lizos dovana iš Kombodžos.
Lauke ją pasitiko Kealos anūkėlės, rankose laikė nupintą margaspalvį vainiką. Ausma pritūpusi leido mergaitėms ją papuošti, ant kaklo užkabinti vienos iš mergaičių pagamintą kriauklių vėrinį.
Suėmusi mergaites už rankų Ausma nusivedė jas link paplūdimio.