Barakuda

Vakarienė

Vakarienei jiems buvo patiekta kepta lašiša su kreminiu česnakiniu padažu, špinatais ir saulėje džiovintais pomidorais. Dideliame dubenyje gulėjo citrinomis kvepiančios romaninės salotos su artišokais. Jų Ausma prisikrovė gerą kalną. Jos apetitas dėl nėštumo buvo dvigubai didesnis, net ir pavalgiusi ne visada jausdavosi soti. Visgi stengėsi valdytis, jei kištų kiek akys mato, greitai į drabužius nebetilptų, o to ji nenorėjo ir neketino leisti. Jei sustorės, tai tik tiek kiek buvo reikalinga nėščiai moteriai.

- Labai skanu, - pagyrė Ausma greta, jai iš kairės, stalo gale sėdinčiam Gideonui. Šis ramiai kramtydamas ją stebėjo, - pasakykit virtuvės personalui, kad galima pirštelius apsilaižyti, - tarė kreipdamdami į čia pat ant stalo dubenis su vaisiais dėliojančią vyresnio amžiaus namų valytoją. Ji dėbtelėjusi į Ausmą padėjo paskutinį dubenį ir nieko netarusi išėjo, - na ką gi, - Ausma suprato moteriai nepalikusi įspūdžio.

- Ar visada tiek daug šneki valgydama? - pasiteiravo Gideonas. Nuleidęs stalo įrankius gurkštelėjo vandens ir susitelkė į Ausmą.

Ausma susikišo salotų į burną. Aišku, kad ji kaip perekšlė nečiauškėdavo tiek, kiek per šią vakarienę. Norėjo Gideoną išvesti iš kantrybės, taip sunervinti, kad jis daugiau niekada nesumanytų jos laikyti savo namuose.

- Taip. O ką? - nurijusi nekaltai kilstelėjo antakius, - nepatinka?

Vyras atsirėmė į kėdės atlošą.

- Ne. Tik nesuprantu kaip tiek tarškėdama spėji papildomai kramtyti.

Ausmos jo atsakymas netenkino.

- Aš daug ką sugebu, - truktelėjo petimi. Šakute pasmeigė iš Gideono lėkštės gabalėlį pomidoro su padažu. Įsimetusi į burną jam draugiškai šyptelėjo. Gideonas stebėjo ją akmeniniu veidu, - mmm, - numykė kraipydamasi nuo skonių paletės. Be abejo, perdėtai.

- Jei taip patiko, galiu pasakyti, kad dar atneštų.

- Ne, - ji mostelėjo šakute, alkūne buvo pasirėmusi į stalą, žiūrinėjo ką čia dar galima pasirinkti, - užtenka kiek yra.

Gideonas pakėlė taurę su vandeniu. Jam nespėjus priglausti prie lūpų, Ausma suskato veikti. Sugriebusi taurę iš jo rankų ištraukė ir atsigėrė.

- O Dieve, - sudejavo nurijusi daugiau nei ketino, net skruostai išsipūtė, - vanduo su grepfrutais mano mėgstamiausias.

Gideonas nuleido rankas ant stalo, abipus baltos lėkštės, ir pažvelgė į ją skvarbiomis tamsiomis akimis. Moteris meldėsi, kad jis jau būtų suerzintas jos išsidirbinėjimo. Jautėsi kvailokai nuolat apšvarindama jo lėkštę. O dar tas taurės perėmimas... pati nusistebėjo iš kur tiek įžūlumo turėjo.

- Hm, - Gideonas nueleido akis į savo lėkštę ir prisimerkdamas kilstelėjo lūpų kamputį. Įsidėjo į burną šiek tiek lašišos.

- Kas yra? - Ausmai buvo įdomu, kas jį taip pralinksmino.

- Nieko.

- Kažkodėl šypsaisi. Yra tam priežastis, - neatstojo.

- Gerai, - jis padėjo šakutę su peiliu, - tu mane juokini.

- Juokinu? - ji apstulbo, - kaip?

- Esu su tavimi valgęs anksčiau. Žinau, kad įprastai taip kaip šiandien nesielgi.

- Tada man nebuvo nuotaikos, - ji patempė apatinę lūpą.

- Tarkim, Ausma, tarkim.

Sutarškėjo į lėkštę sudedami įrankiai. Ausma pastebėjo, jog Gideono vakarienė baigta. Velniava. Jis nei kiek neatrodė suirzęs. Jai reikėjo kažką daryti, tik ką? Su vakariene planas neišdegė, jai trūks plyš reikėjo galvoti kažką naujo.

- Už valandos važiuoju kai kur, - Ausma sukluso, - grįšiu vėlai. Nenoriu parvažiavęs sužinoti, kad tavęs nėra, - ji liovėsi valgiusi, - veiklos name per akis. Nuobuodžiauti neteks. Kuo nors užsiimk, o tada eik miegoti. Ryte tave parvešiu į kotedžą.

- Kodėl negali pakeliui šiandien nuvežti?

Jis susiraukė.

- Nes negaliu. Važiuoju į kitą pusę.

- Galėčiau išsikviesti Uber arba taksi, - pasiūlė.

- Ne.

Ausma sukando dantis. Tas... suspaudė lūpas smarkiau. Ji rami. Ji nesinervins. Tai jis turi norėti jos nusikratyti, ne atvirkščiai.

- Kodėl ne? - nustūmusi pyktį gilyn, švelniai paklausė.

- Nes nepasitikiu tavimi. Nenoriu, kad viena slankiotum po miestą naktį.

- Neketinu to daryti, - nepaisant pažado sau išlikti ramiai, ji pakėlė balsą, - esu pavargusi. Eičiau miegoti.

- Žinoma. Šiuose namuose, - užtikrintai atsakė Gideonas.

Ausma viduje suklykė iš nepasitenkinimo. Oi, kaip ji norėjo jam tėškšti tą lėkštę su daržovėmis į veidą ir stebėti kaip romaninių salotų lapai slysta patraukliais bruožais. Įsivaizdavo, kad tada tikrai Gideonas jos čia nepaliktų. Siųstų ją po perkūnais ir kuo skubiau. Bet ji nebuvo tokia įžūli, todėl tik spigino į Gideoną tūžmingu žvilgsniu ir vylėsi, kad ant jo kaktos pradegs skylė.

- Jei viskas, einu ruoštis, - Gideonas suėmė medžiaginės servetėlės kraštą. Kėlė ja nusišluostyti lūpas. Tačiau Ausma sugalvojo geriau. Pasilenkusi priglaudė delną prie jo žandikaulio bei smakro ir nykščiu brūkštelėjo per tiesias vyro lūpas. Jis sustingo, Ausma nutaisiusi geidulingą toną tarė:

- Nebijai, kad grįžęs nerasi ne tik manęs, bet ir savo turtų? Palikdamas vieną rizikuoji. Juk esu barakuda.

Ausma sumirksėjo vyro rankai suimant jos riešą. Nuleidęs Ausmos plaštaką jis tarė:

- Kai taip nutiks, tada ir nerimausiu. Šiuo metu, tikiu, kad elgsiesi protingai.

Jis pakilo nuo kėdės, ši garsiai čiūžtelėjo grindimis. Ausmos pasitikėjimas savimi ir nuotaika nukrito. Ne taip ji manė šis vakaras užsibaigs. Ji taip stengėsi Gideoną išvesti iš pusiausvyros ir vis tiek atsirado pralaimėtojų gretose. Ką darė ne taip, nesuprato. Juk jį būdavo lengva suerzinti.
Ausma staiga įsitempė kai eidamas pro šalį, Gideonas iš nugaros palinko prie jos ir suėmęs veina ranka už peties sušnabždėjo į ausį, Ausmai visi plaukeliai piestu pasistojo:

- Jei pabėgsi, susirasiu. O tada labai smarkiai bausiu. Todėl būk gerutė ir nekrėsk kvailysčių.

Jis atsitiesė, ranka nuo jos peties sunkiai nuslydo, palikdama po savęs žiežirbų ruožą. Ausmai teko kaip reikiant giliai įkvėpti, kad nusiramintų ir atsisukusi galėtų vyrui ką sumanaus atšauti. Bet kai pagaliau susitvardė, Gideono už nugaros nebebuvo.