Barakuda

Pusryčiai pas tėvą

Jo tėvui šiemet suėjo šešiašdešimt penkeri, bet iš pažiūros atrodė tarsi penkiasdešimt aštuonerių, stotas buvo tvirtas ir išlaikytas, net plaukai ir tie nusidažė sidabro gijomis vos poroje vietų.

Gideonas aplankė tėvą kitą ryto po skrydžio į Los Andželą. Atvyko anksti ryte, kol tėvas dar buvo namuose, o neišvykęs žvejoti arba žiemos sodą, kur veisė papūgas. Ten jis leisdavo dienų dienas.

Sūnų išvydęs Edmundas Lemonte nusišypsojo ir tėviškai apkabino per plačius pečius.

- Vaikine, kur buvai prašepęs tiek laiko? Turėjom pirmadienį vykti į beisbolo rungtynes, o tavo vietoje pasirodė Džonas.

- Turėjau reikalų, tėti, - jiedu įsitaisė prie staliuko lauko terasoje, iš kurios atsivėrė tėvo sodybos sodo vaizdas. Kvepėjo ryto rasa ant žolės ir lauko gėlėmis.

- Retai dingsti nieko nepranešęs.

Jo tėvas papilstė jiems kavos, juodos, dar garuojančios ir tokios pat kvapnios kaip ką tik sumaltų pupelių. Tėvas šūktelėjo ispaniškai ir netrukus pro sodybos duris atbildėjo apkūnoka įraudusiu veidu moteriškė su mediniu padėklu rankose.

- Mi hijo, te traje huevos revueltos con panqueques*, - padėjo didelę baltą lėkštę su maistu, - quieres jugó?** - kreipėsi į Gideoną.

* mano berniuk, atnešiau tau kiaušinienės su blynais.
**Ar nori sulčių?

- Ne, ačiū, tata.***

*** teta

- Jei ką, būsiu virtuvėje, - moteris perbraukusi putniu delnu per Gideono galvą išėjo.

- Karmen tavęs pasiilgo, - kibdamas į pusryčius tėvas pamerkė sūnui akį.

Gideonas šyptelėjo paimdamas į rankas peilį su šakute:

- Jei atsikeltumėt į miestą, dažniau matytumėmės.

- Man čia patinka. Tylu, ramu. Nėra pašalinių akių, o svarbiausia, - kramtydamas bekoną tėvas palinko prie Gideono, - niekas, išskyrus tą seną varną, nekvaršina galvos.

- Galėtum bent jau pagalvoti.

- Nėra reikalo, - tėvas mostelėjo peiliu ir toliau tesė įnirtingą kovą su pusryčiais.

Jie kurį laiką pusryčiavo tylomis. Gideonas net išties pabandė atsipalaiduoti. Kol baigęs valgyti gurkšnojo kavą, klausėsi medžiuose tupinčių paukščių giesmių, stebėjo linkstantį nuo vandens lašelio žolės stiebą sau prie kojų. Tėvui atoki sodyba Los Andželo pakraštyje reiškė idilę ir Gideonas nenorėjo jos drumsti, bet nuolat būti atsiskyrusiam nuo žmonių, senam žmogui nebuvo į gerą.

Kai baigė kavos puodelį jis diskretiškai krenkštelėjo, kad tėvas atkreiptų dėmesį, nes švilpiniuodamas šis svajingu žvilgsniu ramstė dangaus skliautą.
Tamsios Edmundo Lemonte akys nusileido prie sūnaus veido.

- Atvykai pasakyti, kad viena moteris nuo tavęs laukiasi. Žinau.

- Nes sakiau tau telefonu, - Gideonas suirzo dėl tėvo atsainaus tono, - tu nesuregavai. Ką manai, tėti?

- Sveikinu.

Gideonas priblokštas atsilošė kėdėje. Jo tėvas, jam regis visai nerūpėjo, kad Gideonas griovė savo ateities planus, kad pats Edmundas taps greitu metu seneliu. Tėvas buvo abejingas pasauliui ir rodėsi jo jau niekas nebegalėjo nustebinti.

- Sveikini? - jis kreivai vyptelėjo, - ar bent suvoki ką sakai? Moteris, kuri laukiasi, ne Sabrina.

Pasidėjęs ant kelio tėvas iš lėto ėmė lankstyti medžiaginę servetėlę.

- Taip, minėjai. Sakei, ji iš Europos. Europietės labai elegantiškos moterys. Ir gražios. Kitokios nei mūsiškės. Tau pasisekė.

- Tu nežinai, kokia ji.

- O tu? - tėvas kilstelėjo į jį smalsias akis. Veriančias. Gideonas pasijuto pralaimėjęs, sukandęs dantis nukreipė akis į šalį.

- Ne.

- Matai, mes toje pačioje valtyje.

- Ne visiškai. Dėl jos privalėjau keisti planus. Priešingai nei tu.

- Hm, - tėvas padėjo į gervę sulankstytą servetėlę ant stalo, - o planai keičiasi, kai tu pats juos nusprendi pakeisti ar kada papučia netinkamas vėjas? Pagalvokim, - pažvelgė į dangų, - turbūt logiška manyti, kad kai tu savo valia nutari, ne išorinėms jėgoms veikiant. Ar ne taip sakau, Gideonai? - nusišypsojo sūnui.

- Manai, kad Ausma dėl nieko nekalta?

- Nesakiau taip. Tu pats taip pagalvojai.

Gideonas giliai įkvėpęs pasilenkė įsipilti dar kavos. Taip ir reikėjo manyti, kad iš pokalbio su tėvu nieko nepeš.

- Tavo planai gal ir pasikeitė, Gideonai, bet tik todėl, kad pats taip nusprendei.

Gideono ranka, laikanti kavinuką, stabtelėjo virš puodelio krašto:

- Kaip suprasti?

Jo tėvas padėjo alkūnę ant kėdės ranktūrio, parėmė pirštais smilkinį.

- Tu norėjai, kad ta mergina būtų su tavimi. Dabar ji laukiasi tavo vaiko.

Tėvo žodžiai Gideoną išmušė iš pusiausvyros. Juk tai buvo netiesa. Negalėjo būti tiesa. Tik jau ne tada, kai Gideonas turėjo Sabriną.

- Šiandien prognozuoja gerą orą, - tėvas pasižiūrėjo į dangų, - galbūt norėtum palaikyti man kompaniją žvejojant?