Barakuda

Valytoja

Pirmadienį kaip Gideonas ir sakė jos atvažiavo vyras, kuris nuvežė į vilą.
Paleidęs prie alyvmedžių bei rožių sodo nuvažiavo, likusi viena Ausma neturėjo kitos išeities kaip tik eiti vidun ir žiūrėti, kas jos laukia.

Duris laimei rado neužrakintas, tačiau vestibiulyje jos niekas nepasitiko.
Ji šūktelėjo į tuščią koridorių, tikėjosi, kad bet kurią minutę kas nors pasirodys ir ją nusives. Vylėsi tuščiai, laikrodis ant sienos tiksėjo ir bėgo pro šalį, o jos darbo diena su lig kiekviena minute trumpėjo.

Sukaupusi drąsą Ausma patraukė jai gerai žinomu keliu. Į svetainę. Baltos dvivėrės durys buvo praviros, jai tereikėjo tik įžengti.
Nudžiugo išgirdusi iš ten sklindančius balsus, pagaliau nebeteks klaidžioti.

Jai įžengus į erdvią svetainę  staigiai atsisuko kelios poros akių. Smelkė ją kiaurai, tarsi netinkamu metu išdygusį spuogą. Svetingai sutikta ji nepasijuto.

- Laba diena, - Ausma nedrąsiai šyptelėjo, - esu naujoji darbuotoja...

- Žinau, kas esi, - ją pertraukė griežtas, jau sykį matytos moters balsas. Ji tiekė jai su Gideonu vakarienę, išraiškingai parodė tąkart, kad nebuvo patenkinta Ausmos kompanija.

Moteris buvo kiek vyresnė nei keturiasdešimties, bent jau Ausma taip spėjo. Juodi plaukai susukti į tobulą kuodą ant sprando, tamsi uniforma paprasta - kelnės ir palaidinė. Lūpos - rūgštus brūkšnelis veide.
Nužvelgusi Ausmą nuo galvos iki kojų ji kritiškai sucaksėjo ir papurtė galvą. Ausma varžydamasi savo išvaizdos suglaudė rankas priekyje ir nesmagiai dirstelėjo į kitą moterį. Ši sugavusi Ausmos žvilgsnį greitai nusuko akis į valomą spintelę. 

- Vėluoji, - toks buvo moters nuosprendis.

- Laukiau jūsų prie durų. Nemaniau, kad man galima eiti vidun. Nieko lauke nebuvo, todėl... - nutilo, kvaila buvo aiškintis.

- Todėl kad esi išsižiojusi, niekas nekaltas, - griežtai atkirto vyresnioji ir priėjusi prie Ausmos ją dar kartelį  nužvelgė, - taip atrodydama negali dirbti.

Ausma nesuprato, kas su jos drabužiais negerai, specialiai išsirinko kasdienišką judesių nevaržančią aprangą, palaidinę atvirais pečiais ir dviratininko šortus. Sportiška ir patogu. Bet regis vyriausioji namų valytoja manė esant kitaip.

- Džoana! - šūktelėjo įsakmiu tonu. Mergina valiusi grindis metė dulkių šlusotė ir akimoju prisistatė, - nuvesk ją persirengti. Tada grįšk. Ir neužtrukit, - pastarieji žodžiai buvo skirti Ausmai.

- Gerai, Agnese, - mergina droviai linktelėjusi dirstelėjo į Ausmą ir nuėjo. Sumišusi Ausma kiek pavėluotai susivokė, jog turi sekti iš paskos.

- Aš Ausma, - prisistatė merginai joms išėjus iš kambario. Likus vienoms vylėsi pralaužti ledus. Veltui. 

- Žinau, - nepažvelgdama į jos pusę bereikšmiu tonu pasakė Džoana. Tylomis vedė ją skirtingais koridoriais.

Jos atėjo iki virtuvės, iš ten Džoana ją įleido į podėlį, tik kad vietoje podėlio tai buvo darbuotojų patalpos, nedidukas kambarys su pora kėdžių, mažu staleliu ir spinta per visą sieną. Ją pradariusi Džoana ieškojo tinkamo drabužio Ausmai, ši tuo tarpu vaikštinėjo po kambarėlį ir viską apžiūrinėjo. Juk tai jos nauja darbo ir poilsio vieta, čia su kitomis moterimis laisvu metu šnekučiuosis ir gers arbatą. Nors prisiminus rūškaną Agnesės miną ir šaltą Džoanos atsaką, vargu ar bent kokia draugystė artimoje ateityje galėjo užsimegzti. Ausma atsiduso.

- Štai. Renkis, - Džoana ištiesė Ausmai tvarkingai sulankstytą drabužių krūvelę.

- Dėkoju.

- Palauksiu tavęs už durų.