Barakuda

Skrydis į Kaliforniją

Išaušęs rytas buvo darganas ir vėjuotas, jam lipant namo, kuriame pastarąją savaitę nuolat lankėsi, laiptais į veidą purškė dulksna, oras buvo prastas skrydžiui, nors kapitonas jį tikino, kad išskridus iš Floridos pasidarys geriau. Jis jaudinosi ne dėl savęs, dėl Ausmos, kuri savyje nešiojo jo vaiką. Bijojo, kad ją gali kas nors ištikti pakilus į orą, tad organizuodamas kelionę buvo įsitempęs tarsi styga, skrydžio komanda jo nuoširdžiai nekentė, nes elgėsi su jais šlykščiai. Bet Gideonas norėjo būti užtikrintas, kad nekils jokių nesklandumų, todėl niekieno negailėjo.

Vakare pranešė tėvui bei artimiesiems, kad grįžta namo... ne vienas. Žinia, kaip ir buvo galima tikėtis, nepradžiugino jo susiskaldžiusios šeimos. Motina, nežinia iš kieno lūpų išgirdusi, nes pats Gideonas į ją tiesiogiai nesikreipė, nematė reikalo, paskambinusi pasiuto loti, kad jis tą mergšę tegul kiša kur nori, namo neparsiveš, ji ją į skutelius sudraskys. Gideonas perspėjo, kad jei bent piršteliu Ausmą palies, atsakys Gideonui. Jam buvo nė motais, kad ji jo motina. Niekam neleis Ausmai grasinti.

Tėvas kaip ir buvo galima tikėtis palinkėjo jam sėkmės kelionėje, o apie nėščią moterį, kurią Gideonas parsiskraidina, neužsiminė nė žodeliu.

Oliverio paprašė pasirūpinti darbo sutartimi, kad jam nusileidus Malibu ji jau būtų paruošti, todėl nenorom teko aiškinti kodėl. Draugas buvo nusivylęs Gideonu. Priešingai nei Džonas, šis nekantravo Ausmą pamatyti ir sužinoti kaip jai pavyko užsitaisyti Gideono, vieno turtingiausių vyrų Valstijose, vaiką, kai jis šitaip saugojosi. Paslapties tame jokios nebuvo - kaltas pats Gideonas.

Skaudžiausia buvo klausytis Sabrinos. Jautėsi nuvylęs moterį. Ši buvo sukrėsta ir sutrikusi, nesuvokė kaip Gideonas galėjo ją taip beširdiškai išduoti. Nors tarp jų nieko tikro nevyko, po Larenso piršlybų jis pats nei atsiklaupė priešais ją, nei pasiūlė draugauti, tačiau juos siejo kitokia meilė, gilesnė už bet kokius oficialius pasižadėjimus. Jis bandė moteriai pasiaiškinti, tačiau... ką jis galėjo pasakyti? Kad netyčia ne ten įkišo? Kaip iš vis galėjo įkišti. Turėjo susivaldyti, bet... gavosi kaip gavosi. Nusprendė, kad grįžęs su Sabrina pasikalbės.

Šiandien jis turėjo vieną pareigą. Saugiai nuskraidinti Ausmą į Malibu, o tada jis galės grįžti į savo gyvenimą.

Nuvijęs neigiamas mintis šalin, perėjo per vestibiulį, liftu pakilo į trečią aukštą, o tada keliais trumpais bilstelėjimais pasikvietė Ausmą.

Moteris kaip visada atrodė žavingai. Keikė save, bet tiesos nenuslėpsi. Jai pasisveikinant ant pečių krestelėjo kaštoninės garbanos, ši šukuosena jam siejosi su nevaržomu seksu ir toks moters įvaizdis jį kaitino. Marga rožinė suknelė gilia iškirpte jai sukantis plaikstėsi apie kojas. Žvangėjo ant kulkšnies segima auksinė grandinėlė su dramblių pakabučiais.

Ji atvilko jam savo kuprinę. Slinkdama kraipė klubais, suknelės padurkai šokčiojo aukštyn.  Kuprinė buvo didelė, turistinė, žalios spalvos. Pakėlęs ir užsimetęs ją ant peties jis apsidairė:

- Kur tavo likę krepšiai?
- Čia.
- Kur?

Ausma kilstelėjo antakius pažvelgdama į jo laikomą kuprinę.

- Tu kraustaisi gyventi į kitą valstiją su viena kuprine? - jis stovėjo apšalęs.

- Aš keliautoja. Nepamiršk to. Keliautojams nereikia dešimties lagaminų ir dar tiek pat rankinio bagažo. Visas mūsų gyvenimas sutelpa į vieną krepšį.

Ji uždėjo jam ranką ant krūtinės ir švelniai spustelėjo ragindama eiti lauk, ketino užrakinti butą.

Jis eilinį sykį neturėjo žodžių. 

...

Jiems įsilaipinus į lėktuvą Gideonas pagavo save besišypsantį. Draudė, bet jo raumenys prieš jį maištavo. Ir viso to kaltininkė buvo be perstojo strakaliojanti po lėktuvo vidų Ausma. Ji aikčiojo ir lietė, kalbino stiuardeses ir net užsuko, griežtai prieštaraujant Gideonui, į kapitono kabiną pasisveikinti. Moteris tryško tikru, nesuvaidintu džiaugsmu ir nuostaba. Gideonas dar niekada gyvenime nematė, kad kažkas taip džiaugtųsi skrisdamas užsakytu lėktuvu. 

Šiaip taip Ausmą nuraminęs ir pasodinęs greta savęs jis prisegė jos saugos diržą ir kurį laiką jie tylomis laukė, kol lėktuvas pakils. 

Jiems kybant ore stiuardesė atnešė kubeliais pjaustytų vaisių su gėrimais. Ausma pasirinko greipfrutų skonio gazuoto vandens, jis paprašė paprastos juodos kavos. 

Ausmai valgant vaisius jis ją stebėjo. Svarstė, kokia Ausma bus nuvykusi, ar išliks tokia pat nenuspėjama patrakėle, kokia buvo su juo iki šiol ar atsivers į moterį, trokštančią turtų ir šlovės. Jam buvo be galo įdomu šitai sužinoti. Taip pat pamatyti kaip ją sutiks jo pasaulio žmonės. 

- Ananaso? - jis mirktelėjo jai užklumpant jį atvirai ją stebint. Nei kiek nesumišusi ji pamojo jam prieš nosį šakute su ryškiai geltonu ananaso gabalėliu. 

- Ne, dėkoju. 

- Kaip sau nori, - ji įsimetė vaisių sau į burną ir užsimerkusi, mėgaudamasi sukramsnojo. Jos veidas, apimtas malonumo, buvo vertas pasigėrėjimo. 

- Kurį laiką padirbėsiu, - Gideonas tiesė ranką link ant stalelio priešais juos padėto nešiojamojo kompiuterio.

- Palauk.

Ausma sugriebė jo ranką, bet jos smulkūs pirštai nesugebėjo apglėbti visos. Jų odos spalva kontrastavo, jo įdegis buvo daug ryškesnis.

- Kas yra?

Jis nuleido ranką kartu su jos.

Ausmai nepatiko, kad Gideonas buvo toks rimtas. Ji tuo tarpu jautėsi kaip ant sparnų. Ne tiesiogine, nes tiesiogine ji tikrai skrido, bet perkeltine prasme. Vis dar negalėjo patikėti, kad iš tiesų skrenda privačiu lėktuvu, jog visos stiuardesės pasamdytos tenkinti dviejų žmonių įgeidžius. Nemanė, kad gyvenime jai taip pasiseks. Jei Ausmai nutikdavo kas nors gero, tai tik atsitiktinumo dėka, nes buvo landi ir be galo smalsi. Tinkamu laiku atsidurdavo tinkamoje vietoje. O dabar kelionė buvo paruošta vien dėl jų. Tiksliau dėl Gideono, nes Ausma buvo tarsi priedas.

- Kas manęs laukia Malibu? - ji stebėjo jį didelėmis lūkestingomis akimis.

Gideonas nurimo išgirdęs paprastutį klausimą ir pirmą kartą nuo to laiko kai jie susipažino nuoširdžiai šyptelėjo.

- Rojus.